Kultūros paveldo apsauga regionuose vis dar pernelyg dažnai veikia kaip institucijų administruojamas procesas, o ne kaip bendras savivaldos, bendruomenių, savininkų ir ekspertų veikimas. Nors bendruomenių įtraukimas dažnai įvardijamas kaip siekiamybė, praktikoje jis neretai lieka fragmentiškas, priklausomas nuo pavienių iniciatyvų, vietos lyderių ar konkrečių konfliktinių situacijų.
Būtent šis atotrūkis tarp deklaruojamo dalyvavimo ir realaus bendro sprendimų priėmimo tampa vienu svarbiausių regionų paveldosaugos iššūkių. Be pasitikėjimu grįsto bendradarbiavimo kultūros paveldo apsauga rizikuoja likti reaktyvi – sprendžianti problemas tada, kai jos jau tampa konfliktais.
Apie tai Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė kalbėjo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusioje konferencijoje-seminare „Paveldo bendruomenės Lietuvoje: konfliktai ir tvarumas“, kur skaitė pranešimą „Paveldo kultūra regionuose: bendruomenių veikimas ir bendrakūra kaip valdymo procesas“.
Pasak V. Ščiglienės, regionų paveldosauga negali remtis vien institucine kontrole ar formaliu visuomenės informavimu. Jai būtinas platesnis savivaldos, bendruomenių, savininkų ir ekspertų bendradarbiavimas: „Paveldo apsauga nėra vien tik institucinis administracinis procesas, bet įvairių suinteresuotų šalių bendras veikimas“, – pranešime akcentavo ji.
Bendrakūra dažnai lieka siekiamybe
Pranešime V. Ščiglienė pristatė Paveldo komisijos vykdomo savivaldybių veiklų kultūros paveldo apsaugoje tyrimo įžvalgas, paremtas Alytaus ir Vilniaus regionų medžiaga. Tyrime keliamas klausimas, ar bendrakūra regionų paveldosaugoje iš tiesų tampa tvariu valdymo mechanizmu, ar vis dar dažniau lieka nuo atskirų iniciatyvų priklausoma praktika.
Bendrakūra suprantama kaip bendras sprendimų kūrimas ir bendradarbiavimas. Pasak jos, kultūros paveldo srityje bendrakūra galėtų veikti kaip alternatyvus valdymo procesas, tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad kol kas ji dažnai išlieka tik siekiamybe.
Alytaus ir Vilniaus regionų tyrimo įžvalgos atskleidė, kad bendruomenių įsitraukimas yra netolygus ir dažnai fragmentiškas. Iniciatyvos paprastai priklauso nuo aktyvių žmonių, vietos lyderių ar konkrečių situacijų, o ne nuo nuosekliai veikiančio modelio. Savivaldybių lygmeniu taip pat trūksta sistemingo bendradarbiavimo su privačiais kultūros paveldo objektų savininkais, o finansiniai ir žmogiškieji ištekliai išlieka riboti.
„Bendrakūra realiai dažnai veikia fragmentiškai, o jos įgyvendinimas priklauso nuo pavienių iniciatyvų, o ne nuo sisteminio modelio“, – teigė V. Ščiglienė.
Pranešime pažymėta, kad paveldosaugos sistema ilgą laiką buvo grindžiama kontrolės ir ribojimų logika, o ne partneryste ir paskatomis. Tai ypač svarbu kalbant apie privačius savininkus, kurie kultūros paveldą neretai suvokia kaip naštą – dėl apribojimų, finansinių sąnaudų ir atsakomybės.
Pasak V. Ščiglienės, bendrakūrai būtinas pasitikėjimas tarp visų dalyvių – institucijų, savivaldos, bendruomenių, savininkų ir ekspertų. Tačiau tyrimo duomenys rodo, kad toks pasitikėjimas dar nėra susiformavęs.
Nuo konsultavimo prie tikro dalyvavimo
Kalbėdama apie bendruomenių dalyvavimo trapumą, V. Ščiglienė priminė ir strateginių bylų prieš visuomenės dalyvavimą patirtis. Tokie rezonansiniai atvejai parodė, kad bendruomenės Lietuvoje aktyviai gynė kultūros paveldą ir viešąjį interesą, tačiau susidūrė su teisinio spaudimo praktikomis. 2018 m. forumo dėl strateginių bylų prieš visuomenės dalyvavimą dalyviai šį reiškinį apibūdino kaip teisinį persekiojimą, kuriuo siekiama įbauginti, atgrasyti ar nutildyti piliečius, dalyvaujančius viešojo intereso gynime. Pozityvu, kad Civilinio proceso kodekse atsirado reglamentavimas dėl tokių bylų – tai apsaugo žodžio laisvę ir leidžia visuomenei ginti viešąjį interesą be baimės būti teisiškai sužlugdytiems vien už tai, kad jie kelia nepatogius klausimus.
Pasak Paveldo komisijos pirmininkės, tokios patirtys ne tik paveikė pavienius asmenis, bet ir turėjo platesnį sisteminį poveikį – silpnino bendruomenių įsitraukimą, kūrė galios disbalansą ir neleido aktyvumui peraugti į tvarų bendro valdymo modelį.
V. Ščiglienė taip pat atkreipė dėmesį į nuo lapkričio 1 d. įsigaliosiančią naują Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo redakciją. Pasak jos, nors joje įtvirtinami visuomenės įtraukimo ir dalyvavimo elementai, jie išlieka labiau konsultacinio pobūdžio. Sprendimų teisė ir toliau lieka institucijoms, todėl bendrakūra dar netampa nuosekliu kultūros paveldo vadybos modeliu.
Konferencijos-seminaro diskusijoje pirmininkė pabrėžė ir gerųjų paveldo žinių sklaidos svarbą. Viešojoje erdvėje dažnai matomi konfliktai, nykstantys objektai ir paveldosaugos problemos, tačiau ne mažiau svarbu kalbėti apie sėkmingus paveldo išsaugojimo, bendruomenių veikimo ir atgaivinimo pavyzdžius. Šiame kontekste ji priminė Valstybinės kultūros paveldo komisijos įsteigtus „Paveldo DNR“ apdovanojimus.
Paveldo komisijos vertinimu, regionų paveldosaugos ateitis priklausys nuo to, ar bendrakūra taps realiu veikimo principu, o ne vien deklaruojama siekiamybe. Tam būtinas pasitikėjimas, savivaldos lyderystė, savininkų įtraukimas, bendruomenių įgalinimas ir institucijų pasirengimas ne tik konsultuoti, bet ir kurti sprendimus kartu.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.