2023–2026 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas įgyvendino mokslinių tyrimų projektą „Lietuvos visuomenės stiprinimas pasitelkiant paveldo bendruomenes: iššūkiai ir galimybės“. Šio projekto konferencijoje-seminare „Paveldo bendruomenės Lietuvoje: konfliktai ir tvarumas“ dalyvavo ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė, kur skaitė pranešimą „Paveldo kultūra regionuose: bendruomenių veikimas ir bendrakūra kaip valdymo procesas“.
Projektui artėjant į pabaigą, dalinamės pagrindinėmis jo įžvalgomis ir apibendrinimais, parengtais projekto vadovo doc. dr. Salvijaus Kulevičiaus.
Paveldo bendruomenės – tai skambi frazė, laikina mada, o gal visgi prasmingas siekis ir paveldosaugos ateitis? Pati paveldo bendruomenės idėja yra mūsų laikų kūrinys, iškilęs XX ir XXI amžių sandūroje, kai suintensyvėjo visuomenės demokratėjimo procesai, pasireiškę pastangoms suteikti daugiau teisių ir galių „esantiems apačioje“. Taip 1948 m. Visuotinės žmogaus tesių deklaracijos nuostata, kad „kiekvienas turi teisę laisvai dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime“, įgavo naujų atspalvių ir išaugo į nuostatą, kad kiekvienas turi teisę naudotis kultūros paveldu, o valstybė turi užtikrinti šią teisę, sukurdama atitinkamas priemones (Europos Tarybos kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei konvencija, 2005). Taigi paveldo bendruomenių idėja gyvuoja jau bent tris dešimtmečius. Nors ir kyla debatų, kam turi priklausyti pagrindiniai paveldosaugos svertai, profesionalams (specialistams, ekspertams) ar bendruomenėms, kokias galias paveldosaugoje reikia suteikti bendruomenėms, kaip spręsti sulig bendruomenių teisių pripažinimu gausėjančius ir sudėtingėjančius paveldo konfliktus, tačiau pats bendruomenių dalyvavimas paveldosaugos procesuose laikomas nūdienos realija.
Atsigręžimas į vietos bendruomenes
Nėra vieno sutarto ar visuotino paveldo bendruomenių apibrėžimo. Neabejotina, kad paveldo bendruomenėmis galima vadinti tikslingai dėl paties paveldo atsirandančias, susitelkiančias ir gyvuojančias bendruomenes. Lietuvos atveju, į šias gretas patektų Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, asociacija Šilavoto Davatkyno bendruomenė, VšĮ Dubingių pilies fondas ir t. t. Tačiau Lietuvoje esama virš 2 000 vietos bendruomenių, įsikūrusių teritoriniu principu ir tikslu siekti savo narių gerovės. Ir nors šios bendruomenės susiburia ne dėl paveldo, ilgainiui jos gali atsigręžti į paveldą ir tapti paveldo bendruomenėmis, taip gausindamos besirūpinančių paveldu gretas. Iškalbingi pavyzdžiai, kai Plungės rajono Kulių krašto bendruomenė „Alantas“, gavusi beveik milijono eurų finansavimą, sutvarkė ir naujam gyvenimui prikėlė XVII ar XVIII a. menantį klebonijos statinį; kai VšĮ „Būk geresnis“ ir Pumpėnų bendruomenė surengė lėšų aukojimo akciją, surinkdama reikalingus 20 000 Eur Pumpėnų vėjo malūno tvarkybai ir šiandien malūnas jau sutvarkytas, su sparnais, džiuginantis pačius pumpėniškius ir jų svečius; kai Adomynės kaimo bendruomenės moterys atgaivino pagrabinių bandelių kepimo tradiciją ir lankytojus priima išpuoselėtuose Adomynės dvaro rūmuose.
Ne ko norime mes iš bendruomenių, o ko nori bendruomenės
Būtent vietos bendruomenės kaip potencialios paveldo bendruomenės tapo tris metus Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto vykdyto tyrimo „Lietuvos visuomenės stiprinimas pasitelkiant paveldo bendruomenes: iššūkiai ir galimybės“ dalimi (vadovas dr. Salvijus Kulevičius; finansuota Lietuvos mokslo tarybos). Aštuonių tyrėjų komanda gilinosi į Lietuvos kaimų bei miestelių bendruomenių ir paveldo sąveikų atvejus, ieškodama su kokiais iššūkiais susiduriama šiame kelyje ir tvarių (tvirtų, patvarių) šios sąveikos modelių. Būdinga, kad pradėjus kalbėti šia tema dažnai kalbama už pačias bendruomenes: kaip jos turėtų matyti paveldą, kaip elgtis su paveldu ir kaip talkinti paveldosaugai. Taip savo akademinius, profesinius ar ekspertinius supratimus, lūkesčius ir vizijas perkeliame joms, manydami, kad ir jos taip turėtų mąstyti bei elgtis. Minėtu tyrimu rakto į vietos ir paveldo bendruomenes ieškota kitaip – klausiant, kaip paveldą suvokia pačios bendruomenės, kokią naudą joms gali duoti paveldas bei kaip jos traktuoja paveldosaugą (kokios jų susidūrimo su paveldu ir paveldosauga patirtys). Siekta suprasti pačias bendruomenes ir pažvelgti pačių bendruomenių akimis. Įprasti klausimai, kuo galime būti naudingi paveldui ir kaip įveiklinti paveldą, čia buvo „apversti“ ir klausta – kuo paveldas gali būti naudingas bendruomenėms ir kaip bendruomenes įveiklinti pavelde. Taip tyrime persipynė bent trys uždaviniai: kaip stiprinti bendruomenių paveldosauginį sąmoningumą ir jų gebėjimus puoselėti paveldą; kaip pasitelkiant paveldą stiprinti pačias bendruomenes ir regionus; kaip elgtis susidūrus su paveldo konfliktais. Toliau dalinamės šio tyrimo įžvalgomis ir išvadomis, kurios sudėliojo apklausus 50 vietos (kaimų, miestelių ar nedidelių miestų) bendruomenių, turėjusių ir turinčių patirčių su paveldu ir paveldosauga.
Paveldas bendruomenių pasaulyje
Bendra atmintis ir bendros atminties vietos yra pamatas bendrai tapatybei, o per tai ir bendruomeniškumui. Visgi bendruomenių atminties vietomis (arba tiesiog joms reikšmingomis vietomis) tampa nebūtinai oficialiajai paveldosaugai ir paveldo specialistams aktualus paveldas (tai, kas įtraukta į oficialius registrus, sąvadus ar sąrašus). Jos dažnai pasitelkia alternatyvų ir tik joms pačioms aktualų paveldą – vietos paveldą. Tai gali būti kad ir neišvaizdi tarpukaryje ar sovietmečiu pastatydinta vietos mokyklėlė. Tad jei bendruomenė nelinkusi prisidėti prie registrant įtrauktų, šimtmečius menančių ir mums neabejotinai vertingų dvaro statinių puoselėjimo, tai nereiškia, kad paveldas apskritai jai yra neaktualus – ji turi savo paveldą ir savitas prieigas prie jo.
Bendruomenėms svarbiu gali tapti ir paveldas, kuris garsina jų kaimą ar miestelį. Dar geriau, kai paveldas garsina ne tik vietą, bet ir tos vietos žmones – bendruomenę. Šiuo atveju garsiau kalbama apie tas bendruomenes, ne kurios tiesiog gyvena greta paveldo, bet ir pačios dedasi prie jo puoselėjimo. Išpuoselėtas paveldas yra būdas pasigarsinti ir tapti labiau matomais, o didesnis dėmesys stiprina bendruomenės savigarbą, per tai ir pačią bendruomenę. Bet tam bendruomenė turi imtis žingsnių dėl paveldo, o atvykstantieji neignoruoti šio bendruomenės indėlio ir pastangų.
Bendruomenėms reikšmingu tampa tas paveldas, kuris yra patapęs vietos atminties dalimi, kurį bendruomenė pasirenka savo išskirtiniu žymeniu (simboliu), kuris garsina pačią bendruomenę už jos prisidėjimą. Dar bendruomenei reikšmingu gali tapti tas paveldas, kuriame bendruomenė gali veikti – ne tiesiog gyventi greta jo, o įsiveiklinti jame. Dvaro rūmai aktualiu ir puoselėtinu paveldu tampa ne nuo to, kad jie įtraukiami į registrą, o kad bendruomenė gali juose pasitikti vietos svečius ir lankytojus, pati papasakoti apie tuos rūmus, pristatyti savo pačių sukurtas ekspozicijas, pavaišinti vietos kulinarijos gaminiais, suteikti paslaugų. Reikia kurti kelius ir paskatas bendruomenėms ne tik prisidėti prie paveldosaugos, bet ir būti pavelde, reikštis per jį.
Didžioji kliūtis
Paveldo tapsmo aktualiu ir naudingu, o per tai ir vertingu bei reikšmingu kelyje yra daug atsitiktinumų, sunkiai prognozuojamų ar suvaldomų aplinkybių, bet visgi galima ir padėti potencialioms paveldo bendruomenėms, šalinant įsisenėjusias kliūtis. Ir tos kliūtys nėra tik išteklių ir specifinių kompetencijų stygius. Bendruomenių sėkmės istorijos liudija, kad visa tai tikrai yra įveikiama. Didžiausią prarają tarp bendruomenių ir paveldo sukuria baubai, kai bendruomenėse paveldas dažnai yra sutapatinamas su paveldosauga, o ši jų matyme ir įsitikinimuose pelnytai ir nepelnytai asocijuojasi su nesuprantamais draudimais ir baudomis. Bendruomenėse sklando bauginančios susidūrimo su paveldu ir paveldosauga istorijos bei mitai. Tad kuo toliau nuo paveldo, tuo mažiau problemų ir galvos skausmo.
Jeigu norime turėti daugiau paveldui prielankių bendruomenių, pirmasis žingsnis turėtų būti būtent šio baubo įveiką (o jau po to sekti pastangos padėti bendruomenėms atrasti paveldą ir jo naudas). Ir vienas iš būdų – pačiam „baubui“ prisistatyti ir pasiaiškinti, kas jis toks iš tiesų yra. Paveldosaugos specialistų dažnai naudojamą formalių nurodymų ir formalių atsakymų kalbą čia turėtų keisti betarpiškas bendravimas, kai, pradžiai (ir pavyzdžiui), atvykstama pas pačias bendruomenes ir vietoje bandoma suprasti jų baimes ir nuogąstavimus. Susitikimai, pasikalbėjimai ir išsikalbėjimai, vedantys link abipusio supratimo, susitarimo ar bent vienas kito artimesnio pamatymo – praktikos, kurias jau taiko Kultūros paveldo departamentas, kurios duoda vaisių ir kurios turėtų būti ir toliau stiprinamos. Kartu su naujomis prieigomis turi keistis ir paveldosaugos specialisto vaidmuo, jam iš draudėjo ir baudėjo tampant konsultantu ir pagalbininku. Tikslas lieka tas pats – puoselėti paveldą, tačiau jo galima siekti arba bendruomenes laikant potencialia grėsme ir pažeidėjomis, arba ieškant būdų, kaip drauge bendrai siekti šio tikslo.
Ši komunikacija turi būti grįsta suvokimu, kad dirbama su bendruomenėmis – savitu organizmu su savais poreikiais ir savaip matančiu paveldą ir jo naudas. Tam esamiems ir būsimiems paveldo specialistams privalu ugdytis naujas ir specifines (tikslines) kompetencijas. O rezultatas įmanomas tik tuo atveju, jei tai taps paveldosaugos sistemos „iš viršaus“ nuolatine ir nuoseklia veikla.
Konfliktų ratas
Minėtus pagrįstus ir nepagrįstus nusistatymus bei paplitusias baimes lydi paveldo atmetimas ir vengimas. Šios aplinkybės sukelia ir paveldo konfliktus. Tačiau konfliktų priežastimi gali būti ir priešingas dalykas – ypatingas susirūpinimas paveldu, kai paveldosauginio sąmoningumo vedamos bendruomenės pradeda kelti aukštesnius ar ypatingesnius reikalavimus nei keliama ar nustatyta paveldosaugos specialistų. Neišvengiama, kad bendruomenių tiek didelį nenorą, tiek didelį norą dalyvauti pavelde lydi konfliktai. Visa tai yra iliuzija, kad paveldo ir paveldosaugos baruose galima gyventi be konfliktų arba kad tie konfliktai gali būti išsprendžiami vienodai sėkmingai ir palankiai visoms pusėms. Kažkas turi daryti nuolaidų arba patirti nuostolių, o kai kada tuo nuostoliu tampa ir paveldas. Paveldo konfliktams sudėtingumo dar teikia ir tai, kad tai yra konfliktai dėl vertybių.
Lietuvoje paveldo konfliktai dažniausiai sprendžiami teisme. Tačiau dėl jų vertybinio pobūdžio tai neturėtų būti pirmasis pasirinkimas, ypač jei siekiama, kad paveldas vienytų visuomenę. Kur kas naudingesnis galėtų būti nepriklausomų mediatorių įtraukimas, o konfliktų prevencijai – dalyvaujamoji ir adaptyvi sprendimų priėmimo praktika. Dabartinė Lietuvos paveldosaugos sistema, paremta griežtu reglamentavimu ir ilgomis procedūromis, yra sudėtinga ir nelanksti. Todėl realų žingsnį link dalyvaujamosios paveldosaugos geriausiai rodytų naujų konfliktų sprendimo būdų ir prevencijos metodų paieška.
Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė gegužės 22 d. Vilniaus universitet vykusiame seminare akcentavo, kad regionų paveldosauga vis dar pernelyg dažnai veikia kaip institucijų administruojamas procesas, o ne kaip bendras savivaldos, bendruomenių, savininkų ir ekspertų veikimas. Pasak jos, be pasitikėjimu grįsto bendradarbiavimo kultūros paveldo apsauga rizikuoja likti reaktyvi – sprendžianti problemas tik tada, kai jos jau tampa konfliktais. V. Ščiglienė pabrėžė, kad bendrakūra kultūros paveldo srityje turėtų būti suprantama ne kaip deklaruojama siekiamybė, o kaip nuoseklus valdymo principas. Tam būtinas savivaldos lyderystės stiprinimas, savininkų įtraukimas, bendruomenių įgalinimas ir institucijų pasirengimas ne tik konsultuoti, bet ir kurti sprendimus kartu.
Daugiau informacijos apie Paveldo komisijos pirmininkės pranešimą seminare čia.
Išsamiau apie tyrimą (straipsniai ir rekomendacijos): https://www.paveldobendruomenes.if.vu.lt/.
Parengė Salvijus Kulevičius (salvijus.kulevicius@if.vu.lt)
Tyrimas atliktas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „Lietuvos visuomenės stiprinimas pasitelkiant paveldo bendruomenes: iššūkiai ir galimybės“ (prioritetinių mokslinių tyrimų programa Visuomenės atsparumo stiprinimas ir krizių valdymas šiuolaikinių geopolitinių įvykių kontekste, 2023-07-04 d. projekto finansavimo sutartis nr. S-VIS-23-13).