Lietuvoje savo kūrybos kelią XX a. pradžioje pradėjusių litvakų paveldas yra išsibarstęs po daugelį šalių. Tai kūriniai, įtakoję meno pasaulį ir tuomet, ir dabar. Dažnai šie kūrėjai užsienyje vis dar geriau žinomi, nei savo gimtinėje. Su kai kuriais litvakų menininkais ir jų darbais jau galite geriau susipažinti Valstybinės kultūros paveldo komisijos kuriamame žemėlapyje upaveldas.lt
Lietuvoje ir visoje buvusioje LDK teritorijoje gyvenę žydai apdovanoti gausiais talentais – jų tarpe netrūksta muzikų, tapytojų, rašytojų, skulptorių, fotografų. Dažnai gimtinėje šiems kūrėjams aplinka nebuvo dėkinga, todėl jie traukdavo į pasaulinius kultūros centrus, kur jų karjera įgaudavo naują pagreitį. Tačiau svarbiausia tai, kad išvykimas į užsienį Lietuvos žydams menininkams padėjo išsigelbėti nuo holokausto ir dauguma tęsė savo kūrybą vakarų Europoje, JAV ar Izraelyje. Bet nepaisant naujų kraštų ir įtakų, jų šaknys nuolat skelbdavo apie save – ar tai būtų kūrybos siužetai, ar lietuviška vardo rašyba.
Paryžiaus įvaizdį kūrusios marijampoliečio nuotraukos
Prancūzijos sostinė nuolat traukė kūrėjus iš viso pasaulio. Tačiau jos įvaizdis, kokį dažnas turi savo mintyse, susiformavo tarpukariu ir pokario metais. Vienas šio Paryžiaus įvaizdžio formuotojų – Izis, fotografas iš Lietuvos.
Izraelis Bidermanas gimė 1911 m. sausio 17 d. Marijampolėje. Nuo trylikos metų pradėjo lankyti to meto garsiausią Marijampolėje Movšės Buchalterio fotografijos dirbtuvę. 1927 m. Bidermanas su draugu leidosi į kelionę po Lietuvą, trejus metus uždarbiaudamas kaip fotografas. Tačiau jau 1930 m. išvyksta į Paryžių – neturėdamas dokumentų, nemokėdamas prancūzų kalbos ir tik su keliais frankais kišenėje. 1933 m. Izraelis pradėjo dirbti XIII Paryžiaus rajone Arnalio fotografijos portretų studijoje. Vėliau vedė studijos savininko Arnalio dukrą Niną Rabkiną ir ėmė vadovauti studijai.
1941 m. Prancūziją okupavus vokiečiams slapstėsi provincijoje, bet 1944 m. jis buvo sulaikytas. Gimtinėje holokausto metu žuvo Izraelio tėvai, tačiau Bidermaną iš nacių nelaisvės išvadavo partizanai. Po šio įvykio jis ir pats prisijungė prie jų – įstojo į vidines Prancūzijos pajėgas ir dalyvavo išlaisvinant Limožą. Tarp naujų bendražygių marijampolietis toliau užsiėmė savo amatu – fotografavo bendražygius rezistentus.
Po karo Bidermanas gavo Prancūzijos pilietybę, Paryžiuje atidarė fotografijos dirbtuvę. Galerijoje „La Boétie“ surengė parodą „Paryžius Izio Bidermano akimis“. Fotografas nuo to meto dažniausiai vadinosi trumpiniu su lietuviška galūne Izis, taip pat pasirašinėjo ir su lietuviškomis galūnėmis kaip Israëlis Bidermanas. Nuo 1949 m. Izis du dešimtmečius fotografavo populiariam žurnalui „Paris-Match”. Dirbdamas čia, jis susipažįsta su pačiais įžymiausiais Paryžiaus menininkais ir sukuria visą galeriją išraiškingų rašytojų ir dailininkų Marko Šagalo, Aleksanderio Kolderio, Koletės, Lui Aragono ir jo žmonos Elsos Triolet, Polio Eliuaro, Alberto Kamiu portretų.
1950 m. Izis išleido fotografijų knygą „Svajonių Paryžius“ (Paris des rêves 1950) su garsių autorių tekstais, albumus „Didžioji pavasario puota“ (Grand Bal du printemps 1951), „Izis cirkas“ (Le Cirque d’Izis 1965), „Chagallo pasaulis“ (Le Monde de Chagall 1969) ir „Poetų Paryžius“ (Paris des poètes 1967). Buvo kelis kartus nuvykęs į Izraelį ir jam dedikavo fotografijų albumą. Bidermano darbai buvo eksponuoti ir MoMA muziejuje Niujorke.
Izis savo susižavėjimą Paryžiaus gyvenimu įkūnija klajodamas po miestą ir stebėdamas kasdienybę, atskleisdamas šios poetišką magiją. Jo akiratyje gatvės prekeiviai ir prekeivės, bistro lankytojai, gatvėmis klajojantys cirko artistai, įsimylėjėlių poros ir vaikai. Apie savo herojus Izis sako: „Žmonės, kuriuos fotografuoju atrodo svajingi arba žvelgia į tolį…“. Autoriaus dėmesys visada skiriamas ir pačiai aplinkai, net ir smulkioms detalėms. Šios ikoniškos nuotraukos prisidėjo prie paryžietiško gyvenimo būdo legendos sukūrimo ir išpopuliarinimo. O jų autorius, Marijampolėje gimęs Izis, savo svajonių Paryžiuje mirė 1980 m. gegužės 16 d. ir yra palaidotas „de bagneux“ kapinėse.
Senasis Vilniaus žydų kvartalas – Bauhauso įkvėptose avangardinėse fotografijose
Moišė Ravivas-Vorobeičikas į meno istoriją pateko sukurdamas vieną iš pirmųjų avangardistinio apipavidalinimo fotografijos knygų. Tai – svarbus pasiekimas, o Lietuvai ypač reikšmingas, nes knyga originaliai įamžino Vilniaus žydų kvartalą, kuris šiandien yra negrįžtamai pasikeitęs.
Moišė Ravivas-Vorobeičikas gimė 1904 m. gruodžio 5 d. Laskonių kaime dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, bet 1914 m. kartu su šeima persikėlė į Vilnių. Čia mokėsi Vilniaus dailininkų draugijos piešimo mokykloje, studijavo Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete, kuriame lankė ir žymiojo Vilniaus fotografo Jano Bułhako dėstytus kursus. M. Vorobeičikas dalyvavo grupinėse žydų dailininkų parodose, tarp jų ir žydiškajam Vilniuj skirtoje „Nuo Didžiosios sinagogos kiemo iki Stiklių gatvės“.
1927 metais Vorobeičikas išvyko studijuoti į Bauhausą – vieną pažangiausių to meto aukštųjų architektūros ir taikomosios dailės mokyklų Dessau mieste Vokietijoje, kurioje vyravo naujo mąstymo dvasia. Čia jis mokėsi pas Josefą Albersą, kurio įvadiniame kurse gilinosi į tipografiją, montažą iš iliustruotų žurnalų, baldininkystę, grafiką, kino ir teatro plakatų komponavimą. Be to, papildomai lankė ir Vasilijaus Kandinskio, abstrakčiojo meno pradininko, kursus. Bauhause Vorobeičikas pradėjo ir fotografuoti. 1929 m. jis keliavo į Vilnių su šeima. Pakeliui sustojo Berlyne, čia nusipirkdamas naują „Leica“ fotoaparatą su kuriuo Vilniuje nufotografuos ir įamžins žydišką gyvenimą senose miesto dalyse. Vorobeičikas prisimena: „Vilniuje švietė saulė. Kai kuriuose knygos fotografijose matosi tirpstančio sniego pėdsakai. Aš tiesiog leidau Leicai „veikti“ ir taip atsirado knyga apie Vilnių. Savita apipavidalinimo forma, puslapiai su montažais, be abejo – paveikti kino…“.
1931 m. gegužę pasirodė visiškai neįprasta knyga „Vilniaus žydų gatvė“. Joje autorius iš fotografijų iškirpo žmonių figūras ir kūrė koliažus, iš skirtingo mastelio to paties negatyvo atspaudų – dėliones, naudojo daugkartinio apšvitinimo techniką, dėl kurios fasadai atrodo permatomi. Šis modernus stilius originaliai kontrastavo su senovine ir tradicine Lietuvos Jeruzalės žydų kvartalo aplinka. Knyga sulaukė didelio rezonanso – buvo išpirkti visi 12 500 atspaustų egzempliorių. Dar teberuošiant šią knygą Moišė Vorobeičikas pasivadino pseudonimu Moi Ver. 1934 m. menininkas persikėlė į Palestiną. Ten pasirinko hebrajišką vardą ir pavardę Moche Ravivas bei tęsė savo kaip fotografo veiklą, kūrė fotomontažinius plakatus, dirbo knygų iliustracijos, grafinio dizaino srityse. Moise Ravivas Vorobeičikas mirė Safede 1998 m. sausio 18 d., sulaukęs 90 metų.
Jonavos dailininko kūriniai, užrūstinę nacius
Tapytojas Izaijas Kulvianskis svarbus ne tik kaip aktyvus ir sėkmingas modernizmo judėjimo Vokietijoje dalyvis, bet ir savo lietuviška kilme. Vienas jo pripažintų ir šiandien šedevru laikomų paveikslų „Mano tėvai“ (1925) – puikus menininko tėvų portretas ir tuo pačiu išraiškingas ano meto Jonavos žydų gyvenimo būdo, kaip ir viso miesto architektūros ir atmosferos, atspindys.
Tapytojas ir skulptorius Izaijas Kulvianskis (Issai Kulvianski) gimė 1892 m. lapkričio 5 d. Jonavoje. Jo tėvas, išsilavinęs, su meniniais polinkiais žmogus, skatino sūnų piešti, modeliuoti, raižyti. 1907 m. Izaijas pradėjo mokytis Vilniuje. Čia Kulvianskis susipažino ir susidraugavo su Chaïmu Soutine‘u (1893–1943). 1911 m. spalį stipendija suteikė Kulvianskiui galimybę savo išsilavinimą patobulinti studijomis užsienyje. Išsipildė seniai puoselėta svajonė – jis išvyko į Berlyną. 1912 m. Izaijas Kulvianskis studijavo pas Maxą Liebermanną, Hugo Kaufmanną ir Hermanną Strucką. Daugiausiai pasišvenčia skulptūrai. 1913 m. išvyko į Paryžių ir apsistojo dailininkų kolonijos komplekse La Ruche (Avilys). Čia jis susipažino su Marku Šagalu bei atnaujino draugystę su Chaïmu Soutine‘u ir kitais savo krašto jaunais menininkais.
Po Pirmojo pasaulinio karo Izaijas Kulvianskis buvo aktyvus skirtinguose menininkų susivienijimuose, tarp jų Lapkričio grupėje (vok. Nowember Gruppe). Pastaroji – tuo metu Berlyne vaidino išskirtinai svarbų vaidmenį. Šiuo periodu Berlyne išsivysto nauja stilistinė kryptis – naujasis daiktiškumas (vok. Neue Sachlichkeit), kurią Kulvianskis pasirenka. Šiame stiliuje jis sukuria savo svarbiausius išlikusius paveikslus „Mano tėvai“ (1925), „Mano duktė Kiki“ (1927), „Gretės K portretas“ (1928). Meno istorikė Maiken Schmidt taip apibūdina paveikslą „Mano tėvai“: „Šis darbas yra ikona. Kulvianskis šiame paveiksle sujungė viską, kas jam buvo brangu vaikystėje ir jaunystėje. Tai žvilgsnis atgal pilnas intymumo ir meilės, bet be sentimentalumo – prisiminimas, kurį jis visą gyvenimą saugojo kaip brangenybę.“ Jo darbai tuo metu sulaukė didelio pripažinimo, buvo rodomi svarbiose parodose Ciuriche, Prahoje, Berlyne, Amsterdame. 1932 m. įvyko ir pirmoji Izaijo Kulvianskio paroda tėvynėje – Kaune, centriniame banke Laisvės alėjoje.
1933 m. Kulvianskis užsitraukė nacių nemalonę ir buvo priverstas iš Berlyno bėgti. Draugams įspėjus, nebegalėjo grįžti į savo butą. Priverstas emigruoti menininkas prarado visą asmeninį turtą ir kūrinius, o svarbiausia nutrūko jo sėkmingai besivystanti meninė karjera. Tapytojas per Italiją pasiekė Palestiną. Tik draugo Maxo Dungerto dėka išliko trys garsiausi Kulvianskio nutapyti paveikslai. Jis slapta išnešė juos iš dirbtuvės ir vėliau nusiuntė į Tel Avivą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1949 m. Izaijas sugrįžo į Europą. Su savo žmona Susi pakaitom gyveno Čekoslovakijoje, Anglijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Šiuo periodu daug dėmesio skyrė skulptūrai, kurdamas konstruktyvistines skulptūras iš plieno ir geležies. Izaijas Kulvianskis mirė Londone 1970 m. Šiandien beveik visas kūrybinis jonaviečio palikimas saugomas Berlyno galerijoje, Modernaus meno, fotografijos ir architektūros krašto muziejuje.
Valstybinė kultūros paveldo komisija vykdydama Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Lietuvos tarpukario modernizmo mokykla ir jos tęstinumo ženklai pasaulio žemėlapyje (duomenų bazės U-PAVELDAS aktualizavimas naujais naratyvais ir sklaida)“ papildė savo kuriamą žemėlapį ir duomenų bazę naujais objektais ir istorijomis. Šiuos ir visus kitus objektus rasite upaveldas.lt
Upaveldas.lt – tai Valstybinės kultūros paveldo komisijos iniciatyva, kuria siekiama nuolat rinkti informaciją apie Lietuvai reikšmingą paveldą visame pasaulyje.
Aprašymai parengti pagal dailėtyrininkės dr. Ramintos Jurėnaitės surinktą medžiagą.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais.