Pastato Rūdninkų g. 13 istorija

Informacija ruošiama.

VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS BŪSTINĖS RŪDNINKŲ G. 13 ISTORINĖ IR ARCHITEKTŪRINĖ RAIDA

Praeiviai, skubantys Rūdninkų gatve, iki šių dienų jungiančia senąjį ir naująjį miestą, nesusimąsto, kad žengia per buvusius miesto vartus, prasilenkia su buvusiais amatininkų cechais ir krautuvėlėmis. Šiame tekste kviečiame Jus nusikelti keliais šimtmečiais atgal ir pajusti senojo, karališkojo Vilniaus genius loci.

Šiuo metu pastate yra įsikūrusi Valstybinė kultūros paveldo komisija. Darbuotojai bei ekspertai, ilgus metus atidavę šiai įstaigai, gerai išmano šio pastato istoriją, žino, su kokiais iššūkiais susiduriama tvarkant šią unikalią paveldo vertybę. Domėjimasis aplinka, siekis pažinti giliau –  mūsų, paveldosaugos specialistų, prievolė, kurią atliekame su didžiausiu malonumu.

Rūdninkų gatvės bei gynybinės sienos raida Vilniaus miesto istorijos kontekste

Rūdninkų gatvė, dar kitaip traktas, nuo seno buvo svarbi Vilniaus miesto arterija, pavadinimą gavusi iš Rūdninkų girios, kurioje buvo karaliaus medžioklės rezidencija. Per buvusius Rūdninkų vartus iškilmingai sutikti grįžtantys karaliai ir garbingi svečiai. Pirmieji užstatymai išilgai Rūdninkų kelio atsirado jau XIV a. Pamažu Rūdninkų gatvė tapo Vilniaus „vokiečių miesto“ dalimi. Čia kūrėsi vokiškai kalbantys amatininkai. Deja, gatvė labai nukentėjo per XVII a. vykusius gaisrus, maskvėnų antpuolį, dauguma pastatų sudegė Šiaurės karo metu ir vėlesnių istorinių įvykių metu. Per II pasaulinį karą apgadinta šiaurinė gatvės dalis pokaryje buvo nugriauta ir įrengtas dabartinis Rūdninkų skveras. Nugriautus pastatus dar buvo įmanoma suremontuoti, tačiau Stalino laikų urbanistai motyvavo saulės ir gryno oro patekimo būtinybe, todėl griovė ištisus senamiesčio kvartalus. Pastatas Rūdninkų g. 13 – bene vienintelis iki mūsų dienų išlikęs amatininkų cecho namas šioje gatvėje.

Gynybinė siena pradėta statyti XVI a. pr., kilus totorių puolimų grėsmei. Tai, ką matome likus iš Gynybinės sienos šiandien – tik fragmentai. Tai – viena iš nedaugelio vietų Vilniuje, kur yra išlikęs visas gynybinės sienos fragmentas iki viršaus, su šaudymo angomis bei buvusios galerijos žymėmis. Tarp Gynybinės sienos ir pastato ilgai buvo draudžiama statyti pastatus, tačiau nunykus gynybinės sienos reikšmei, miestiečiai draudimo nebesilaikė. Prie jos ėmė šlietis įvairūs statiniai, prakirsti nelegalūs praėjimai. Kol galiausiai 1799 m. rugsėjo 10 d. Rusijos imperatorius Pavlo I įsakymu siena pradėta griauti. Pageidaujantys miestelėnai, kurių posesijos ribojosi su siena, galėjo išsipirkti gynybinės sienos dalį, panaudoti ją kaip dalį naujai statomo namo konstrukcijos. Tokiu būdu ir išliko sienos fragmentas Rūdninkų g. 13 kieme. XX a. II pusėje nusprendus vykdyti Rūdninkų kvartalo regeneraciją, nugriautas pastatas, kurio viena iš sienų ir buvo šis sienos fragmentas. Gynybinė siena buvo aptikta 1985 m., pradėjus pastato restauraciją. Po ilgų diskusijų nuspręsta nugriauti XIX a. namą ir išeksponuoti netikėtai rastą vertybę. Visgi specialistai neretai pastebi, kad sienos restauravimo darbai iki šiol vykdyti be aiškesnės mokslinės koncepcijos ir visiškai nepatenkinamai reprezentuoja unikalų Rytų Europoje gynybinį įrenginį.

Kiemo viduryje, šalia gynybinės sienos, archeologai rado gotikos laikotarpio arką, po kuria buvo vandens nutekėjimo latakas. Namas Rūdninkų g. 13 betarpiškai susietas su gynybinės sienos vartais, kadangi čia buvusio cecho meistrai privalėjo ginti Rūdninkų vartus. Tokią prievolę turėjo visi miestelėnai, kurių gyvenamosios ar darbo patalpos ribojosi su Gynybine siena.

Pastato Rūdninkų g. 13 istorinė ir architektūrinė raida

Pačio pastato istorija sudėtinga. Pasak. A. R. Čaplinsko, istoriniai šaltiniai rodo, kad ilgą laiką čia buvo įsikūręs amatininkų cechas. Iš XIX a. pradžioje nurašytos 1645 m. namo kronikos galėtume spręsti, kad namas priklausė aštriųjų ginklų meistrų cechui nožovičnikams. Šiuo vardu – Aštriųjų ginklų cecho namas – pastatas ir vadinamas. Aštriųjų ginklų meistrai priklausė jungtinei geležies meistrų brolijai.

Tačiau architektės-restauratorės Birutė Gudynaitė ir Aleksandra Vojevodskaitė savo architektūrinių tyrimų ataskaitoje manė, kad pastatas greičiausiai priklausė ne aštriųjų ginklų cechui, o siuvėjų cecho filialui – nogovičnikams, o dėl šios klaidos kaltas namo kroniką perrašęs raštininkas. Manoma, kad pavadinimą jis pertaisė į jam suprantamą „nožovičniki“, nes terminas jam buvo nepažįstamas. Manytina, kad tai siuvėjų cecho filialas, kur buvo gaminamas specifinis apavas – pėdkelnės, dažnai su odos priedais arba visai odinės. Madai pasikeitus, jų amatas nunyko.

Kalbant apie užstatymo raidą, ją galima suskirstyti į kelis pagrindinius etapus.

Archeologiniai tyrimai parodė čia buvus gotikinę mūrinę statybą, kuri datuojama XIV a. pabaiga ar XV a. pradžia, prie jos buvo prisišlieję mediniai pastatai. Gotikiniai mūrai buvo ankstyvesni už gynybinę sieną. Šiuo metu pirminį užstatymą dengia kultūrinis sluoksnis. Išlikę tik gotikiniai rūsiai, kurie savo pastatymo metu buvo antžeminėje pastato dalyje.

Po XVI a. pr. gaisrų buvo pastatytas 2 aukštų mūrinis tradicinio plano miestiečio namas. XVI a. vid. pastatas praplėstas, čia įsikūrė amatininkų cechas. Pastatas buvo mūrinis, dviejų aukštų, su pusrūsiu, trijų patalpų plano. Statytas galu į gatvę. Tai būdinga gotikos laikotarpiui, siekiant efektyviai išnaudoti ribotą miesto plotą. Pirmame aukšte prie gatvės įrengta puošni patalpa, dekoruota freskomis, tapytomis lubų sijomis, apie kurią plačiau dar papasakosime. Istoriniuose šaltiniuose šis namas pirmą kartą minimas 1599 m.

Antrajame renesansiniame statybos etape, XVII a. pr., prie šio korpuso pristatytas ūkinis pastatas – bravoras. Tai – kampinės konfigūracijos pastatas. Jis buvo vienaaukštis, trijų patalpų. Su pagrindiniu pastatu jį jungė dviaukštis statinys su mūriniais laiptukais. Pastato fasade išlikęs autentiškas dekoras, būdingas renesansiniams pastatams. Tai – langų angokraščių kampuose esantys skrituliai su kryžiumi – karališki simboliai, simbolizuojantys valdžios rutulį.

Trečiajame, barokiniame etape posesijoje svarbesnių pakitimų nebuvo. Pastatas tik remontuotas po 1749 m. gaisro.

Ketvirtasis statybos etapas po 1800 m. iš pagrindų pakeičia posesijos struktūrą. Bravoras rekonstruojamas, užstatomas antras aukštas ir išplečiamas korpusas pagal posesijinę sieną. XX a. restauracijos metu šis korpusas nutinkuotas kitos spalvos tinku pabrėžiant skirtingų laikų užstatymą. XIX a. praplėtus pastatą, korpuse prie gatvės įsteigta daugiau krautuvių, praplėsta arklidė, pastatyta vežiminė, ūkiniame korpuse įrengti butai, kiemo korpuse prie gynybinės sienos rūsyje veikė kepykla, kitose patalpose – degtinės distiliavimo fabrikas, smuklė, sūdymo cechas.

Kaip ir nemaža dalis Vilniaus senamiesčio vietų, ši vieta taip pat neišvengė II pasaulinio karo žalos. Sovietmečiu pastatas suremontuotas ir paverstas gyvenamaisiais butais. Vėliau gyventojai buvo iškelti, ir 1985 – 1992 m. pastatas restauruotas. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas gynybinės miesto sienos ir renesansinės pastato dalies restauracijai (cecho namui bei bravorui).

Buvusio bravoro ir kitos pastato patalpos

Archeologai, tyrinėdami gynybinę sieną, nustebo, kodėl šiapus sienos yra vandens nutekėjimo griovys. Paprastai jis būna išorinėje sienos pusėje. Tačiau analizuojant istorinius šaltinius paaiškėjo, kad šis latakas buvo reikalingas pastate veikiančiam bravorui. Bravorus turėjo dažnas amatininkų cechas. Jame buvo verdamas alus cecho susirinkimams ir šventėms. Taip pat cechas turėjo teisę laikyti smuklę. Bravoras pagal paskirtį buvo naudojamas iki 1855 m.

Aludarystės amatas Lietuvoje žinomas nuo senų laikų. Jau XI a. Lietuvoje buvo verdamas alus, tačiau labiausiai jis išpopuliarėjo XVI a. Žymiausias Lenkijos istorikas, Žygimanto Augusto mokytojas Janas Dlugošas mini, kad Žemaitijoje nuo seniausių laikų buvo verdamas miežinis alus, naudotas net ritualiniais tikslais. Lietuviai turėjo savo alaus dievaitį – Ragutį ir jo pačią – Raugutienę. Seniausiame Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės įstatymų rinkinyje – 1529 m. LDK statute – rasime ne vieną įstatymą, minintį aludarystę.

Ūkinės patalpos sienoje įrengti siauri laipteliai. Jie jungia pirmą ir antrą aukštą. Tokio sprendimo nėra nei viename kitame Vilniaus senamiesčio gyvenamajame name. Pakilę į viršų atsiduriame pagalbinėje patalpoje. Už jos anksčiau buvo gyvenamieji kambariai, šiuo metu – darbuotojų kabinetai. Tarp kabinetų yra buvusi antro aukšto virenė, senoji virtuvė. Nusileidus laiptais žemyn įeiname į vidurinę patalpą ir atsiduriame pirmo aukšto virenėje. Čia netgi išlikusi senoji krosnis su gaubtu, kuris rinkdavo dūmus. Virš jos yra ir antro aukšto virenė. Lubų perdanga skliautuota (cilindrinio plytinio skliauto perdanga). Virš durų matome neįprastą angą, kuri tarnaudavo kaip švieslangis, taip pat – laikyti šviestuvui. Šviestuvas apšviesdavo ir ūkinę patalpą (dabartinis holas).

Reprezentacinė salė

Reprezentacinė salė šiame name buvo puošniausia ir vienintelė tokia. Jos interjeras datuojamas XVI a. – XVII a. pradžia. Jei kitos patalpos buvo skirtos utilitarinėms reikmėms, tai ši menė neabejotinai buvo pritaikyta amatininkų dvasiniams poreikiams. Tą patvirtina išlikusi sieninė tapyba, kurioje vaizduojamas Kristus su 12 apaštalų bei amatininkų globėjas Šv. Baltramiejus. Iš prof. J. A. Pilipavičiaus pasakojimo: „Pats patalpos dekoro sumanymas unikalus. Patalpa dekoruota nuo grindų iki lubų. Matome gražų renesansinį frizą. Toks galingas dekoras, apimantis visą patalpą, atitinkamai veikė anų laikų žmogų. Galbūt čia buvo ir altorius, skirtas apeigoms, vyko pamaldos. Deja, dabar to pasakyti nebegalime. Šios tapybos senumas yra įspūdingas, žinant, kiek teko iškentėti Vilniaus senamiesčiui. Senesnė tapyba yra tik Bernardinų bažnyčioje su vienuolynu bei Katedros požemiuose. Šioje sieninėje tapyboje įdomus kiekvienas fragmentas. Jos atlikimas ne sausas scholastiškas, tačiau gyvas ir labai profesionalus. Freskas tapę meistrai buvo puikūs savo amato žinovai. Daug dėmesio skirta detalėms: pavyzdžiui, matome ištapytas vynuoges, paukščius. Greta jų įsikomponuoja apaštalų figūros. Lubos buvo dekoruotos tuo pačiu laikotarpiu kaip ir sienos. Tai parodė atlikti dažų tyrimai. Lietuvoje tokių ištapytų lubų beveik nėra. Toks dekoras būdingas šiaurės kraštams, vokiškajai kultūrai. Restauruotas vienintelis fragmentas, kad įsivaizduotume, kaip atrodė visuma. Langų suskirstymas atspindi XVII a. pradžią, jų angokraščiai taip pat buvo gausiai dekoruoti. Nišos sienose nebuvo vien dekoratyvūs elementai. Jos palengvino sienų konstrukcijas, kadangi sienų storis – apie vieną metrą. Į jas buvo dedamos žvakės apšvietimui, laikomi daiktai.“

 

Remiantis senaisiais dokumentais, visiškai aišku, kad visada buvo prestižo reikalas turėti šioje gatvėje savo valdą, nors išlaikyti ją niekada nebuvo paprasta – pastatai, kaip ir žmonės, reikalauja dėmesio, rūpesčio ir investicijų.

 Tekstui naudoti šaltiniai:

  1. Lietuvos televizija, 1994: Kultūros archyvai. Rūdninkų vartai, LRT: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/6328/kulturos-archyvai-rudninku-vartai . Žiūrėta: 2022.10.06.
  2. Lietuvos televizija, 2016: Atspindžiai. Paveldo kolekcija, LRT: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/98195/atspindziai . Žiūrėta: 2022.10.06.
  3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas, 2001. Rūdninkų gatvė. Valdovų kelias, Vilnius: Charibdė.
  4. Architektūros paminklo Rūdininkų g. 13 architektūrinių tyrimų ir restauravimo darbų priežiūros mokslinė ataskaita. Architektūriniai ir istoriniai tyrimai. 1992. (Valstybinės kultūros paveldo komisijos archyvas).

Parengė: Kultūros paveldo apsaugos analizės grupės viešojo administravimo specialistė Tatjana Andonova