„Mano tėvas – karalius iš garbingos Jogailaičių dinastijos, valdžiusios pusę Europos. Motina – kilminga Milano kunigaikštystės valdovų giminaitė, dėl Lenkijos ir Lietuvos kovojanti kaip liūtė. Privalau būti paklusni dukra ir pareiginga karalaitė“. Tokiais žodžiais jauniausiąją Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir karalienės Bonos Sforcos dukterį bei Žygimanto Augusto seserį pristato rašytoja Ilona Skujaitė, bestselerio „Karo nuotaka“ autorė. Šį romaną skaitant su pieštuku rankoje ir pasibraukiant visas puslapiuose minimas pilis susidaro solidus kelionės po Lenkiją, Lietuvą, Suomiją ir Švediją maršrutas. Daugiausia Kotrynos likimo vėrinio perlų yra pabirę Švedijoje. Kaip juos atrasti ir ką jie byloja apie lietuvių bei lenkų kunigaikštytės, tapusios Švedijos karaliene, paveldą, mintimis dalijasi I. Skujaitė.
Kotrynos Jogailaitės pėdsakai Švedijoje, kuriuos šiame interviu aptaria Gerda Butkuvienė ir Ilona Skujaitė – primena, kad lietuviškos istorijos pėdsakai pasaulyje driekiasi gerokai plačiau nei žinome šiandien.
Todėl Valstybinė kultūros paveldo komisija kviečia visuomenę prisidėti prie šių pėdsakų fiksavimo pildant interaktyvią U-Paveldas duomenų bazę. Pasinaudoję parengtu siūlymų teikimo algoritmu, kiekvienas gali pateikti informaciją apie Lietuvai svarbius kultūros paveldo objektus, esančius bet kurioje pasaulio vietoje. Kiekviena žinutė, nuotrauka ar lokacija gali tapti reikšminga bendros mūsų istorinės atminties žemėlapio dalimi.
- Ilona, rašydama knygą aplankėte ne vieną pilį Švedijoje. Ir, kiek žinau, tyrimą pradėjote ne nuo Karališkosios Stokholmo pilies, kur XVI a. karaliavo Kotryna su savo vyru Jonu III Vaza, bet nuo Gripsholmo pilies. Juk Kotryna savo gyvenimą Švedijoje po vedybų Vilniuje pradėjo ne kaip karalienė, o kaip kalinė. Kodėl pirmiausia vykote būtent ten ir į ką labiausiai atkreipti dėmesį patartumėte kitiems lankytojams?
Renkant informaciją savo knygai nekilo abejonių, kad pirmiausia reikia apsilankyti būtent Gripsholme, nes ten įvyko esminiai Kotrynos Jogailaitės gyvenimo lūžiai ir buvo padaryti svarbiausi pasirinkimai, lėmę tolimesnį jos pačios, o kartu – Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos likimą. Kotryna savo noru pasirinko kalėti Gripsholme kartu su vyru Jonu Vaza, kurį, apkaltinęs išdavyste, taip nubaudė jo brolis Švedijos karalius Erikas XIV Vaza. Kotryna, nors galėjo grįžti atgal į tėvynę arba gyventi laisva Švedijoje, nusiėmusi vestuvinį žiedą su užrašu Nemo nisi mors (niekas, išskyrus mirtį – lot. k.), parodė jį Švedijos karaliaus ministrui ir pareiškė, kad nelaužys savo vedybinės priesaikos, kurią davė Vilniaus katedroje 1562 m. spalio 4 d., ir pasiliks kartu su savo vyru.
Išdidžiai iškėlusi galvą ir pasiėmusi labai mažai daiktų, ji buvo įkalinta griežtomis sąlygomis. Skurde ir be jokios medicininės pagalbos, net paprasčiausios pribuvėjos, būdama 38-erių Kotryna pagimdė savo pirmąją dukrą Izabelę, kurios, kaip rašė amžininkai, neturėjo į ką suvystyti, todėl pirko skudurus iš juos saugojusių karių už brangakmenius nuo savo suknelės, kad pasigamintų vystyklų.
Deja, sulaukusi dvejų metu Izabelė mirė – tai buvo vienas baisiausių Kotrynos Jogailaitės praradimų. Kai skaičiau apie negailestingą mažylės likimą, Švedijos karaliaus jai parodytą žiaurumą, o paskui iš Gripsholmo pilies gidės išgirdau dar daugiau širdį veriančių detalių, graudinausi iki ašarų. Įkvėpta apsilankymo Gripholmo pilyje parašiau vieną jautriausių savo romano vietų – skaitytojai dalinosi, kad skaitydami ją irgi verkė. Matyt, tarp Gripsholmo pilies sienų pavyko užčiuopti ir pajausti skausmingiausią Kotrynos ir Jono gyvenimo giją.
Taip pat buvo nepaprastas potyris apsilankyti kambaryje, kuriame jie ketverius metus kalėjo, ir Kotryna pagimdė antrą vaiką, sūnų Žygimantą Vazą, būsimą Abiejų Tautų Respublikos karalių. Jei ne Kotrynos pasirinkimas likti kartu su vyru Gripsholme, galbūt šio vaiko nebūtų buvę, tad vėliau jo valdytų šalių likimai būtų susiklostę kitaip.
Gripsholmo pilis išties labai graži ir įspūdinga, tačiau man, tikiu, kad ir visiems, žinantiems Kotrynos Jogailaitės istoriją, ji yra kur kas daugiau nei sienos. Tai – 500 metų neišblėsę mūsų šalies istorijos atšvaitai.
- Kita, galima sakyti, privaloma stotelė Švedijoje tiems, kurie domisi Kotrynos Jogailaitės istorija, yra Upsalos katedra. Čia Kotryna 1569 m. sausio 10 d. buvo karūnuota Švedijos karaliene, o po 14 metų čia palaidota. Ar galite atskleisti paslaptis, gaubiančias Kotrynos antkapį?
Po Kotrynos mirties jos vyras Jonas Vaza užsakė jai nuostabaus grožio antkapį, kurį iš balto akmens išskobė garsus architektas Viljamas Bojus – karalienę, gulinčią su įspūdinga renesansine suknele, visą išgraviruotą monetos dydžio karūnomis. Svarbi detalė – ant jos paminklinio akmens šalia Švedijos karalienės karūnos, jos motinos Bonos Sforcos herbo bei Lenkijos erelio yra ir Lietuvos Vytis.
Kotrynos palaidojimo vietoje yra ir daugiau reikšmingų ženklų: ant vitražo galima pamatyti tą patį užrašą, kuris buvo išgraviruotas ir ant karalienės vestuvinio žiedo. Ant paminklo priekyje esančios lentelės užšifruota paslaptis – lotyniškai išgraviruotame užraše kiekviename žodyje išryškintos raidės I, L, M ir C, arba romėniški skaičiai 1, 50, 1000 ir 100, o juos atimant vienas iš kito susidėlioja Kotrynos mirties data – 1583 m.
Beje, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad koplyčioje esantis skulptūros postamentas yra sarkofagas su Kotrynos Jogailaitės palaikais, tačiau tikrasis jos kapas yra po katedros grindimis. Jį žymi sunki akmeninė plokštė su keturiais paauksuotais žiedais ir herbu, kuriame dar kartą pavaizduota Švedijos karalienės karūna, Lenkijos erelis, Lietuvos Vytis ir Bonos Sforcos itališka gyvatė. Ko gero, jai pačiai buvo labai svarbu, kad visi jos kilmės ir karališko likimo ženklai būtų ne kartą pavaizduoti jos amžinojo atilsio vietoje.
- Kalbant apie laidojimo vietas, norisi pridurti, kad viena emociškai jautriausių vietų, susijusių su Kotrynos gyvenimu Švedijos karalystėje, yra Strängnäs katedra. Čia netoli altoriaus galima pamatyti mažą Kotrynos ir Jono III pirmagimės Izabelės, išgyvenusios kalėjimo sąlygomis tik 2 metukus, antkapį. Pasakojama, kad mažylė buvo palaidota su perlų vėriniu, kuris šiuo metu nėra eksponuojamas saugumo sumetimais.
Išties, tai dar vienas nuostabus Viljamo Bojaus darbas, o visoje Švedijoje jis yra unikalus, nes tokių antkapinių skulptūrų vaikams beveik nebuvo statoma. Tai byloja, kad net ir praėjus keleriems metams po dukrelės mirties, tėvai jos nepamiršo ir amžiną jos atminimą įšaldė akmenyje. Ir tai – vėlgi daugiau nei tik šaltas akmuo, nes jis, priešingai nei įprasta niūriems paminklams, atrodo šiltas ir jaukus, mergaitė – jaukiai mieganti, tebešildoma savo tėvų meilės.
- Pati Kotryna Jogailaitė turėjo norą būti palaidota su iš tėvų gautu medalionu, kuris eksponuojamas Upsalos katedros lobyne. Tad labai svarbu apžiūrėjus karalienės antkapį įsigyti bilietą ir pakilti liftu į lobyno ekspoziciją katedros bokšte. Ilona, kokias autentiškas brangenybes ten galima pamatyti?
Išties norisi nulenkti galvą prieš švedus, kad išsaugojo mums tiek daug ne tik jų, bet ir mūsų istorijai svarbių artefaktų. Toje ekspozicijoje galima pamatyti Kotrynos ir Jono skeptrus bei karūnas, kitas karališkas regalijas. Tačiau tėvų Kotrynai dovanotas pakabukas su pirmąja vardo raide C (lotyniškai Kotryna rašoma Catarina) vertė mano odą pašiurpti.
Kotryna yra įamžinta paveiksle su šiuo papuošalu, kai dar buvo jauna mergaitė ir gyveno Krokuvoje. Paskui pakabukas kartu su ja iš Lenkijos atkeliavo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kur Vilniuje ji ištekėjo, paskui lydėjo ją per pavojų kupiną povestuvinę kelionę, vertą Holivudo filmo, per tuometinę karo draskomą Livoniją (dabartines Latvijos ir Estijos žemes), buvo eksponuojamas jos įspūdingo kraičio parodoje Turku pilyje Suomijoje, liudijo jos įkalinimą Gripsholmo pilyje ir 14 karaliavimo metų Švedijoje. Akivaizdu, kad pakabukas buvo nepaprastai brangus Kotrynai, jei ji norėjo būti palaidota su juo, o matyti išlikusį artefaktą, kuris lydėjo ją per visą gyvenimą, yra tarsi nerealus skrydis per laiką ir erdvę.
- Savo knygoje aktualizavote Kotrynos figūrą ir balsą, kurie iki tol, galima sakyti, tarsi buvo pritilę ir glūdėjo istorijos paraštėse. Lankantys Švedijos pilis, aprašytas ir „Karo nuotakos“ puslapiuose, greitai pastebi, kad lietuviškoji Kotrynos Jogailaitės linija jose yra nematoma – Kotryna pristatoma kaip Lenkijos karalaitė Katarina Jagellonica. Ar Jums pačiai teko tai patirti keliaujant po Švedijos pilis ir kaip manote, kodėl taip yra?
Atsakydama kviečiu grįžti prie Kotrynos antkapio. Tai – ne šiaip paminklas, bet mirusios karalienės laiškas ateities kartoms, taigi – ir mums, XXI a. piliečiams. Mėgstu sakyti, kad net ir praėjus 500 metų po mirties, Kotryna Jogailaitė iki šiol dirba Lietuvos ambasadore Švedijoje. Per tą laiką, kol Lietuva buvo okupuota, kol ji buvo lenkinam ir rusinama, carinės ir sovietinės okupacijos metais trinama iš Europos istorinės atminties, švedams Kotryna tapo žinoma tik kaip Lenkijos karalaitė – būtent taip ji dažniausiai pristatoma visuose Švedijos muziejuose, net neminint Lietuvos vardo. Vis dėlto pati Švedijos karalienė Kotryna visiems paliko aiškų ženklą, kad jos venomis tekėjo ir lietuviškas kraujas: ant jos antkapio amžiams iškaltas Lietuvos Vytis.
Vakarų šalims mes dar daug kam žinomi kaip postsovietinė respublika, Pribaltika, mums pasakoja, kad sugrįžome į Europą tik įstoję į Europos Sąjungą 2004 m., nors iš tiesų mes visada buvome joje, tačiau dėl ilgų okupacijos šimtmečių negalėjome nei domėtis savo istorija, nei pasakoti apie ją savo kaimyninėms šalims, taigi ją už mus pasakojo kiti – galingesni ir didesni, tačiau savo naratyvais, dažniausiai – lenkiškais ir rusiškais, kurie gyvuoja iki šiol, įskaitant ir Kotrynos Jogailaitės pristatymą švedams kaip Lenkijos karalaitę.
Manau, kad mes – laisvos Lietuvos karta – turime išdidžiai atstovauti savo šalies istoriją ir kultūrą, nepavargti pasakoti švedams, kad jų karalienė Kotryna turėjo lietuviško kraujo, o jei nepatikės – parodyti jos kapo nuotrauką su Vyčiu.
- Nors Kotryna buvo švedų mėgstama karalienė, ji ne tik nuolat lydėjo kelionėse savo vyrą Švedijos karalių Joną III ir palaikė jo politiką, bet ir prisidėjo jam perstatant Švedijos pilis bei miestus pagal Renesanso epochos stilių. Visgi tose pilyse esančius Kotrynos atvaizdus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: mažytis paveikslas virš durų Gripsholmo pilyje (žiedo scena), nuotrauka ant informacinio stendo prie UNESCO saugomos Drotningholmo pilies, kurią jai padovanojo vyras, kiek didesnis tos pačios nuotraukos atvaizdas Borgholmo pilyje, miniatiūrinis portretas Vazų geneologiniame medyje Kalmaro pilyje… Žinoma, kad šis visur naudojamas atvaizdas, naudojamas ir Jūsų knygos viršelyje, yra nutapytas Lenkijoje dar prieš Jogailaitės santuoką. Kaip manote, kodėl nėra Kotrynos atvaizdų iš švediškojo jos karaliavimo laikotarpio?
Paveikslai XVI a. buvo prabanga. Karaliaudami Kotryna ir Jonas lėšas turbūt kreipė kitiems tikslams – atstatė daug pilių ir miestų, be to, jiems valdant vyko karas su Maskva. Karalius Jonas net Švedijos globėjo šventojo Eriko karstą išlydė, kad galėtų finansuoti Estijos gynybą nuo caro Ivano Rūsčiojo. Tad, matyt, tai buvo prioritetų klausimas. Be to, šie valdovai buvo praktiški ir toliaregiški žmonės ir savo atminimą rinkosi įamžinti akmenyje – kur kas patvaresnėje medžiagoje.
Svarstant, kodėl Kotrynos neįmažino vėlesnės kartos, yra daug versijų. Nereikia pamiršti, kad Kotryna buvo katalikė, o Švedija – protestantiška šalis, ir labai daug kas jos nemėgo už tai, kad ši bandė atversti savo vyrą Joną ir karalystę į katalikybę. Be to, Kotrynos sūnus Žygimantas Vaza buvo nuverstas nuo Švedijos sosto, ir jį užėmę giminaičiai įamžino jau savo šeimos karalienes, Kotryna jiems mažiausia rūpėjo.
Kalbant apie šias dienas, Švedija iki šiol yra karalystė, ir karalienių, vien skaičiuojant nuo Kotrynos mirties per 500 metų buvo išties nemažai. Todėl, manau, kad konkurencija tarp karalienių dėl įsitvirtinimo šiuolaikinių švedų istorinėje atmintyje yra tiesiog milžiniška.
- Dėkoju už dar daugiau atspalvių, suteiktų Kotrynos Jogailaitės portretui ir jos paveldui Švedijos Karalystėje.
Daugiau informacijos galima rasti Paveldo komisijos interneto svetainėje www.vkpk.lt ir duomenų bazėje-interaktyviame žemėlapyje U-Paveldas bei projektu metu parengtame Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo žemėlapyje Švedijos Karalystėje. Duomenis apie Lietuvai reikšmingus kultūros paveldo objektus galima teikti el. paštu tatjana.andonova@vkpk.lt ir komisija@vkpk.lt.
Gerdos Butkuvienės parengtas straipsnis yra Valstybinės kultūros paveldo komisijos projekto „Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo žemėlapis Švedijos Karalystėje“ dalis. Projektą dalinai finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.