Informacijos apie su Lietuva susijusį paveldą Ukrainoje nuolat daugėja, todėl valstybinės institucijos turi atnaujinti turimus sąrašus. Viena iš institucijų, kuri veikia Lietuvos paveldo užsienyje lauke yra Valstybinė kultūros paveldo komisija. Dar 2016 m. Paveldo komisija inicijavo duomenų bazės ir žemėlapio upaveldas.lt sukūrimą, kuriame kiekvienas norintis gali susipažinti su įvairiais Lietuvos kultūros paveldo objektais užsienyje nuo Baltarusijos iki JAV ir Australijos. Kol kas tai vienintelis visus Lietuvos istorinius laikotarpius ir kultūros paveldo tipus užsienyje pristatantis paveldo žemėlapis. Šis žemėlapis nuolat plečiamas – 2024 m. pradžioje jis pasipildė daugiau nei 60 su Lietuva susijusių objektų Ukrainoje. Puslapyje upaveldas.lt galima pasižiūrėti tikslią objekto vietą, perskaityti jo istoriją, peržiūrėti nuotraukas – tai leidžia atrasti vietas, į kurias vykti karo Ukrainoje metu nerekomenduojama.
Luckas – Vytauto tvirtovė Ukrainoje
Vytautas Didysis mums pirmiausiai asocijuojasi su Trakais. Tačiau didysis kunigaikštis turėjo penkias rezidencines pilis: Trakuose, Vilniuje, Kaune, Gardine ir Lucke. Tad jei Trakų pilį laikome Lietuvai reikšmingu paveldu, tokio pat įvertinimo nusipelno ir Vytauto pilys, esančios už mūsų sienų. Vakarų Ukrainoje esantis Voluinės srities miestas Luckas šaltiniuose minimas dar 11 a., tačiau lietuviškoji jo istorijos dalis prasideda Gedimino laikais. Tuomet miestas įjungtas į LDK sudėtį, o Lucko kunigaikščio sostas atiteko Gedimino jauniausiam sūnui Liubartui. Liubartas Lucke pasistatė pilį, kurios kieme stovėjusioje Jono Teologo cerkvėje ir buvo palaidotas. Liubartas buvo priėmęs stačiatikišką krikštą ir Dimitro vardą. Deja, šventovė 18 a. buvo visiškai sugriauta ir Liubarto kapas neišliko. Tačiau po Liubarto mirties Jogaila Lucką perdavė Vytautui, kuris miestą pavertė svarbiu Lietuvos valstybės centru, fundavo bažnyčias ir baigė mūryti Aukštutinę Lucko pilį. Luckas Lietuvos istorijoje dar labai garsus dėl 1429 m. čia vykusio Lucko suvažiavimo, kuriame pirmą kartą oficialiai buvo iškeltas Vytauto karūnavimo klausimas. Šiame suvažiavime dalyvavo Lenkijos karalius Jogaila, Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, Maskvos, Tverės, Popiežiaus, Bizantijos imperatoriaus ir kitų regiono valstybių valdovai ir jų pasiuntiniai. Pilyje dabar veikia muziejus bei paveikslų galerija su kūriniais iš taip pat su Lietuva susijusios Radvilų Olykos dailės kolekcijos. Šioje galerijoje yra ne vienas LDK didikų portretas.
Šiandien LDK pėdsakus Lucke rasime ne tik pilyje, bet ir kai kuriuose miesto pastatuose, statytuose jau po Liublino unijos, kuomet Luckas atiteko Lenkijai. Pavyzdžiui 1624 m. Lucke buvo pastatytas brigitiečių vienuolynas, kurį fundavo LDK valstybės veikėjas, publicistas, Vilniaus akademijoje mokęsis kunigaikštis Albertas Stanislovas Radvila. Jis buvo LDK vidaus ir užsienio politikos svarbiausias kuratorius. Kitas pastatas – Šv. Trejybės soboras pastatytas 1754 m. Yra versijų, kad pirmąją bernardinų vienuolyno bažnyčią fundavo dar Vytautas, o šią, statytą XVIII a. fundavo LDK didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, Vilniaus vaivada Karolis Stanislovas Radvila II. 1867 m. šventovė atiduota stačiatikiams.
Su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste galima sieti ir Lucko žydų bendruomenę. Pirmieji žydai mieste apsigyveno 15 amžiaus pradžioje, Vytauto valdymo metu. Būtent šis Lietuvos valdovas suteikė žydams pirmąsias privilegijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Dar ir šiandien stovinti Didžioji Lucko sinagoga, buvo pastatyta 17 a. pradžioje pagal Abiejų Tautų Respublikos valdovo Zigmanto Vazos privilegiją senosios medinės Vytauto laikų sinagogos vietoje.
Ukraina – garsių LDK giminių tėvonija ir jų paveldo lobynas
Daugelis esame girdėję tokias Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o vėliau ir Abiejų Tautų Respublikoje gyvavusias didikų gimines kaip Tiškevičiai, Ostrogiškiai, Čartoriskiai, Višnioveckiai ir Sanguškos. Pastarosios giminės susikūrė dabartinės Ukrainos teritorijoje, valdant Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, o dalis jų savo protėviu laiko patį Gediminą. Šių giminių palikimą Ukrainoje galime laikyti platesnio Lietuvos kultūros paveldo dalimi, susijusiu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros tradicija.
Didikų giminių pradžia neatsiejama nuo valdovo palankumo, žemių dovanojimo ir titulų suteikimo. Pavyzdžiui Ostrogas nuo 14 a. vidurio priklausė Gedimino sūnui Liubartui, bet Jogaila 1386 m. Ostrogiškių protėviui Teodorui suteikė privilegiją gauti Ostrogo paveldėjimo teises ir tituluotis Ostrogo kunigaikščiu. Lygiai taip pat Ukrainos Mežyričo vietovė pirmą kartą paminėta 1396 m., kai Vytautas Didysis jos valdą dovanojo tam pačiam Teodorui Ostrogiškiui. Iki šiol čia išlikusi Ostrogiškių pilis ir vienuolynas. Tačiau būtent Ostrogas Ukrainos šiaurės vakaruose tampa tikrąja Ostrogiškių tėvonija bei svarbiausia giminės rezidencija. Nors pats buvo stačiatikis, Teodoras fundavo katalikų bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. Ostroge gimė ir garsiausias giminės atstovas – LDK didysis etmonas ir Vilniaus kaštelionas Konstantinas Ostrogiškis. Didžiojo etmono titulą Konstantinas gavo už pergalę prieš Rusiją svarbiame Oršos mūšyje. Po Oršos mūšio K. Ostrogiškis Vilniuje fundavo cerkvę – dabartinę Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią greta Aušros vartų, Lietuvos kultūros paveldo objektą. Simboliška, kad pamaldos šioje Vilniaus bažnyčioje dabar vykdomos ukrainiečių kalba. Konstantinas Ostrogiškis savo tėviškėje Ostroge perstatė čia buvusią pilį, kuri įgijo vėlyvojo renesanso bruožų. Įdomu, kad K. Ostrogiškio sūnaus Konstantino Vosyliaus Ostrogiškio rūpesčiu, 1581 m. buvo išspausdinta vadinamoji Ostrogo biblija – pirmoji biblija senąja slavų liturgine kalba. Ostroge palaidotas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Šiandien Ostrogas yra vienas iš daugiausia kultūros istorijos paminklų turinčių Voluinės miestų, oficialus kultūrinis rezervatas, kuris liudija įspūdingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės paveldą.
Prie Pripetės intako Styro įsikūręs Čartoriskas davė vardą ir kitai garsiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminei Čartoriskiams. Tačiau skirtingai nei Ostrogiškiai, šie save kildino iš Gedimino. Ostroge vėliau šeimininkavo kitos giminės, tarp jų ir Radvilos. Iki mūsų dienų čia išliko piliakalnis ir Radvilų pilies likučiai, kuriuose galbūt yra išlikę kas nors iš ankstesnės pilies, priklausiusios Čartoriskiams. Mieste stovi ir apie 1750 m. Pranciškos Uršulės Radvilienės (čia gimusios Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės žmonos) funduota dominikonų Šv. Juozapo bažnyčia, dabar priklausanti stačiatikiams. Čartoriskių giminės herbe puikuojasi Vytis, todėl ir šiandieninis Čartorisko miestelio herbe jį rasime. Beje, Vytis su Čartoriskiais nukeliaus ir į Paryžių – 1843 m. Paryžiaus centre, Senos saloje esantį pastato fasadą Vyčiu papuošė namą įsigijęs Adomas Jurgis Čartoriskis. Su Čartoriskiais susijęs ir kitas Ukrainos miestas – Klevanė, kurią giminei padovanojo Švitrigaila už palaikymą kovose dėl Voluinės. Mieste yra ankstyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas – Klevanės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, kurią 17 a. pradžioje fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, kunigaikštis Jurgis Čartoriskis, pirmasis giminėje perėjęs į katalikybę, Vilniaus jėzuitų akademijos (Vilniaus universiteto) auklėtinis. Dar viena Ukrainos vietovė, susijusi su Čartoriskiais yra Černelicia. Čia ant Dniestro kranto yra išlikusi apgriuvusi Čartoriskių pilis, kurią 17 a. viduryje pastatė Mykolas Jurgis Čartoriskis. Taip pat išliko ir panašiu metu statyta Šv. Antano Paduviečio bažnyčia – renesanso ir baroko sakralinės architektūros paminklas. Tiek bažnyčios fasadas, tiek įvažiuojamieji pilies vartai puošti Čartoriskių herbiniu kartušu su Vyčiu, puikiai atrodančiu nuotraukose.
Tiškevičių giminės Lietuvoje niekam nereikia pristatinėti – daugelis buvo jų dvaruose Palangoje, Kretingoje, Užtrakyje, Trakų Vokėje ir kitur, tačiau Tiškevičių ištakos yra Ukrainoje, Berdyčive. Viena iš Berdyčivo įkūrimo versijų teigia, kad miestą įsteigė Švitrigaila, kita, kad Vytautas Didysis už nuopelnus kovose vietovę paskyrė bajorui Kalenikui Miškovičiui. K. Miškovičiaus sūnaus Tiškos (Timotiejaus) visi penki įpėdiniai istorijos šaltiniuose jau buvo vadinami Tiškevičiais. Šios giminės atstovai Berdyčive ant aukštos kalvos pasistatė pilį su gynybiniais įtvirtinimais. 1630 m. Kijevo vaivada Jonušas Tiškevičius paskelbė, kad savo pilį atiduoda basųjų karmelitų bažnyčiai ir vienuolynui kaip padėkos ženklą Dievui, už laimingą sugrįžimą iš turkų nelaisvės. Nuo 1721 m. miestas tapo kitos garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės Radvilų nuosavybe. Vienuolynas buvo įtvirtintas – apsuptas galingu pylimu, įrengtas pakeliamas tiltas, išdėstytos patrankos. Tai buvo tikra tvirtovė, kuri išliko iki šių dienų. Valdant Radviloms Berdyčive gyveno didelė žydų bendruomenė, miestas tapo svarbiu prekybiniu centru.
Dar viena Lietuvoje galbūt mažiau žinoma giminė, kilusi iš dabartinės Ukrainos – Višnioveckiai. Šios giminės pradininkas buvo Algirdo sūnus Kaributas, todėl Višnioveckiai vartojo ir pavardę Kaributai Višnioveckiai. Pavardę įgavo nuo Vakarų Ukrainoje esančio Vyšnivecio miesto, kurį 1395 m. Vytautas Didysis davė valdyti Kaributui. Višnioveckiai mieste pastatė pilį. Abiejų Tautų Respublikoje vienas iš Višnioveckių buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu – 1640 m. Vyšnivecije gimęs Mykolas Kaributas Višnioveckis, valdęs 1669–73 metais. Įdomu tai, kad 18 a. pirmoje pusėje, kuomet Ukraina jau priklausė Lenkijai, Vyšnivecio pilį atnaujino Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis. Šie rūmai – puikus vėlyvojo baroko rezidencinės architektūros pavyzdys, prie kurių projektavimo prisidėjo pats savininkas, turėjęs architektūros žinių. Beje, Mykolas Servacijus Višnioveckis mirė dabartinės Lietuvos teritorijoje, 1744 m. Merkinėje. Jis buvo paskutinis šios giminės atstovas.
Sanguškos save kildino iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnaus Teodoro Algirdaičio jaunesniojo sūnaus Sanguškos. Šios giminės herbas – Vytis. Sanguškos nuo 15 a. buvo viena įtakingiausių ir turtingiausių Voluinės didikų giminių. Jiems priklausė Kovelio ir Slavutos miestai Vakarų Ukrainoje, kuriuose galime rasti su Sanguškomis susijusių objektų. Jų yra ir kitose Ukrainos vietose – pavyzdžiui Ostrogiškiams priklausiusiame Starokostiantynive yra 18 a. antroje pusėje Jonušo Aleksandro Sanguškos funduotas kapucinų vienuolynas ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Šią šventovę projektavo garsus vėlyvojo baroko architektas Paolo Fontana. Vienas įdomesnių su gimine susijusių objektų yra Pidhircių pilis Lvivo srityje. Tai vienas gražiausių Europoje bastioninių įtvirtinimų ir renesansinių–barokinių rūmų derinio pavyzdžių. Apie 1865 m. pilies savininkas Leonas Ževuskis, neturėdamas palikuonių, pilį pardavė Vladislovui Jeronimui Sanguškai, su sąlyga, kad šis tvirtovę atstatys. Sanguškoms tvirtovė priklausė iki pat 1939 m. Didikai pilį restauravo ir atidarė joje muziejų. Pidhircių tvirtovėje buvo kaupiama didelė meno kūrinių kolekcija. Dalį šios kolekcijos pavyko išgelbėti nuo sovietų nugabenus jas į Braziliją. Šioje Pietų Amerikos šalyje gyvena ir vienintelis Sanguškų giminės vyriškosios linijos palikuonis Paulius Pranciškus Romanas Sanguška, gimęs 1973 m.
Ukraina – didikų iš Lietuvos namai, ant kurių paveldo prisiekė ir V. Zelenskis
Dabartinėje Ukrainoje esančias žemes prijungus prie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, jos tapo namais ir iš Lietuvos branduolio kilusioms didikų giminėms. Per santuokas ar turto įsigijimus Ukrainoje kūrėsi tokios didikų giminės kaip Radvilos, Alšėniškiai, Chodkevičiai. Šių giminių palikimą Ukrainoje taip pat galime laikyti Lietuvos kultūros paveldo dalimi, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros tradicijos ženklais.
Lietuvoje, Musninkuose savo šlovingą giminės istoriją pradėję Radvilos, vieną svarbiausių savo giminės šakų susiejo su Olyka, gražiu miesteliu Ukrainos Voluinės regione. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didiko Petro Mantigirdaičio vaikaitė Ona Kiškaitė 1513 m. ištekėjo už Jono Radvilos Barzdotojo ir Olyka tapo Radvilų giminės nuosavybe. Olyka, kaip ir Nesvyžius, Radviloms priklausė apie 400 metų iki pat 1939 m. Pačią pirmąją pilį čia 1564 m. pastatė Mikalojus Radvila Juodasis, kuris gavo ir Nesvyžiaus–Olykos kunigaikščio titulą. Mikalojus Radvila Juodasis yra palaidotas Lietuvoje, Dubingiuose. 1640 m. pilį išplėtė ir sustiprino didysis Lietuvos kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila. 18 a. Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė pilį perstatė į barokinę rezidenciją. Per I pasaulinį karą pilis buvo visiškai sugriauta, tačiau Jonušo Radvilos pastangomis buvo vėl atstatyta. Olykoje yra ir daugiau su Lietuva susijusių paveldo objektų. Štai Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią XV a. pabaigoje fundavo Trakų vaivada, Lucko seniūnas Petras Jonaitis Mantigirdaitis. Šis gotikos, renesanso ir baroko sakralinės architektūros paminklas yra vienas seniausių katalikiškų kulto pastatų visoje Voluinėje.
Su kita gimine Chodkevičiais Ukrainoje susijusi ne viena vietovė. Visų pirma tai Chotyno pilis, esanti netoli dabartinės Ukrainos ir Moldovos sienos. Nors Chotynas niekuomet nepriklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, tačiau miesto pilis yra Abiejų Tautų Respublikos kovų su turkais simbolis, abiejų Chotino mūšių (1621 ir 1673 m.) vieta. Pirmajame mūšyje čia mirė Jonas Karolis Chodkevičius, Lietuvos didysis etmonas, Žemaitijos seniūnas, Kretingos įkūrėjas, vienas žymiausių 17 a. pradžios Europos karvedžių, kurį žemaičiai vadino Katkumi. J. K. Chodkevičius palaidotas taip pat Ukrainoje, Ostroge, savo antrosios žmonos Onos Ostrogiškės valia, nors buvo išreiškęs norą būti palaidotas Kretingoje šalia savo pirmosios žmonos Sofijos Mieleckaitės. Kita žymi su Chodkevičiais susijusi vieta yra Mlynivas, 18 a. tapęs šios giminės nuosavybe. 1780 m. Mlynive Chodkevičiai pasistatė ankstyvojo klasicizmo dvarą, kurį valdė Aleksandras Pranciškus Chodkevičius, Lenkijos kariuomenės karininkas, 1794 m. Kosciuškos sukilimo dalyvis. Jam priklausė ir Vilniaus Chodkevičių rūmai Didžiojoje gatvėje, kuriuose dabar įsikūrusi Lietuvos Dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija. Dvaras tapo svarbiu kultūriniu centru – jame buvo sukaupta gausi biblioteka, archyvas, meno kūrinių kolekcija. Mlynivo rūmai ir dvaro parkas iki šiol išlikę.
Alšėniškių, kurių tėvonija Alšėnai yra dabartinės Baltarusijos teritorijoje, Lietuvos pasienyje, pėdsakų Ukrainoje galima rasti Dubrovycioje. Alšėniškiai šią Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusią vietovę valdė 14–15 a., pastatydino pilį. Iš pilies 18 a. pabaigoje buvo likę tik pylimai ir mūro fragmentai. Dubrovycioje yra pastatyti šiuolaikiniai paminklai dviem garsioms 16 a. Alšėniškių giminėms atstovėms – Kyjivo Pečiorų lauros vienuolyne palaidotai Stačiatikių bažnyčios šventajai Julijonai Alšėniškei ir Anastasijai Alšėniškei – garsios Peresopnitsos evangelijos fundatorei. Ši evangelija yra labai svarbi dėl kelių priežasčių. Peresopnitsos evangelija – tai 1556–1561 m. sukurtas rankraštis, seniausiais evangelijos tekstas rusėnų kalba, kurią ukrainiečiai laiko senąja ukrainiečių kalba. Renesansinį rankraštį sudaro 482 ornamentuoti puslapiai, keturios evangelijos ir evangelistų piešiniai. Iki šios evangelijos pasirodymo, evangelijos buvo rašomos bažnytine slavų kalba. Rusėnų kalba šiame regione buvo kasdieninė ir visuomenei suprantamesnė, todėl religinių tekstų rengimas „liaudies kalba“, neabejotinai buvo veikiamas XVI a. protestantų idėjų. Čia galime prisiminti ir panašiu metu – 1547 m. pasirodžiusį Martyno Mažvydo katekizmą. Peresopnitsos rankraštis pradėtas ruošti Iziaslave, dabartinėje Chmelnyckio srityje, o baigtas Peresopnitsoje, dabartinėje Rivnės srityje. Iki pat Liublino unijos 1569 m. šios žemės priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Rankraštį fundavo Anastasija Zaslavska ir jos dukra Ana su vyru Jonu. Anastasija Zaslavska, iki vedybų Anastasija Alšėniškė – Jurgio Alšėniškio duktė. Zaslavskiai – taip pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių giminė, Ostrogiškių atšaka, valdžiusi Zaslavą (dabartinis Iziaslavas, Voluinėje). Anastasijos dukra Ana ištekėjo už Jono Fiodorovičiaus Čartoriskio, kuris irgi buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės, kildinusios save iš Gedimino, atstovas. Taigi Peresopnitsos evangelija yra glaudžiai susijusi su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste – ji sukurta LDK priklausiusiose žemėse ir ją fundavo LDK didikų giminių palikuonys. Peresopnitsos evangelija buvo pirmasis bandymas normalizuoti rašytinę rusėnų kalbą. Ne visos kaimyninės tautos taip greitai išsivertė evangelijas į šnekamąsias kalbas. Pavyzdžiui evangelijos rusų kalba pasirodė tik XIX a. Šiandien rankraštis saugomas Nacionalinėje Ukrainos bibliotekoje Kijeve. Šio rankraščio svarbą įrodo tai, kad nuo 1991 m. Ukrainos prezidentai ant Peresopnitsos evangelijos priima priesaiką – tai atliko ir Volodymyras Zelenskis.
Medžiagą pagal D. Vitkauskaitės sudarytą Lietuvos kultūros paveldo Ukrainoje inventorinį sąrašą, A. Paliušytės ir I. Vaišvilaitės sudarytą kolektyvinę monografiją „Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“, A. Bumblausko ir G. Kirkienės bei kitų autorių kolektyvinę monografiją „Ukraina: Lietuvos epocha 1320–1569“, Z. Kiaupos „Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m.“ ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnius parengė Valstybinės kultūros paveldo komisijos Kultūros paveldo apsaugos analizės grupės visuomenės informavimo specialistas Julius Markevičius.
Daugiau informacijos apie su Lietuva susijusius objektus Ukrainoje rasite Valstybinės kultūros paveldo komisijos kuriamoje svetainėje www.upaveldas.lt