2026 m. kovo 27 d. Valstybinė kultūros paveldo komisija surengė išvažiuojamąjį posėdį Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Senajame arsenale Vilniuje. Tęsdama praktiką dalį posėdžių organizuoti kultūros paveldo objektuose, kuriuose vykdomi ar neseniai atlikti tvarkybos darbai, Paveldo komisija šįkart pasirinko vietą, leidžiančią į paveldo tvarkybos finansavimą pažvelgti plačiau. Lietuvos nacionaliniame muziejuje pastaraisiais metais susitinka skirtingi finansavimo šaltiniai – nuo valstybės biudžeto ir Vyriausybės rezervo iki Europos Sąjungos investicijų.
Todėl ši aplinka tapo tinkamu kontekstu kalbėti ne tik apie pačią Paveldotvarkos programą, bet ir apie platesnį kultūros paveldo finansavimo paveikslą valstybėje.
Paveldo finansavimas ir prieinamumas: dvi tos pačios problemos pusės
Posėdį pradėjusi Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė pabrėžė, kad kultūros paveldo finansavimo klausimas Paveldo komisijai išlieka vienu esminių jau ne vienerius metus. Anot jos, iki šiol vis dar nesame aiškiai suskaičiavę, kiek ir iš kokių šaltinių realiai skiriama lėšų kultūros paveldui.
Ji pažymėjo, kad Paveldotvarkos programos finansavimas išlieka nepakankamas, o kultūros paveldas yra didelis ir nuolatinės priežiūros reikalaujantis ūkis. Anot jos, problema nėra vien lėšų stoka – ne mažiau svarbu, kaip tos lėšos paskirstomos ir ar jos leidžia pasiekti tvarų rezultatą. Ji atkreipė dėmesį, kad esant per mažam finansavimui dažnai formuojasi ydinga praktika, kai objektuose ilgus metus vykdomi fragmentiški, nedidelės apimties darbai, kurie ilgainiui neužtikrina tvaraus rezultato.
Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė savo ruožtu akcentavo kitą svarbų klausimą – kultūros paveldo prieinamumą visuomenei. Ji pažymėjo, kad vien fizinio objektų sutvarkymo nepakanka, jei visuomenei nesudaromos realios galimybės tą paveldą pažinti ir patirti.
Pasak jos, dažnai lėšų skiriama pačiai tvarkybai, tačiau prieinamumo sprendimams jų jau pristinga, nors jie taip pat turėtų būti suvokiami kaip neatsiejama paveldo išsaugojimo dalis. Tai aktualu ne tik žmonėms su negalia, bet ir amžėjančiai visuomenei, šeimoms su vaikais, visiems lankytojams. Ši problema atsiskleidžia Gedimino kalne, kur iki šiol neišspręstas keltuvo klausimas.
Lietuvos nacionalinio muziejaus investiciniai projektai – laimėjimai ir iššūkiai
Po įžanginių pasisakymų Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovai pristatė šiuo metu įgyvendinamus ir neseniai užbaigtus investicinius projektus. Pristatymas leido pamatyti, kad net ir vienoje institucijoje paveldo tvarkybos finansavimo modeliai gali būti labai skirtingi, o kiekvienas objektas kelia savitus iššūkius.
Aptariant Naujojo arsenalo pastato modernizavimo ir ekspozicijos įrengimo projektą akcentuotas papildomų tyrimų poreikis ir ribotos galimybės jiems užtikrinti finansavimą iš valstybės biudžeto. Pilininko namo rekonstrukcijos ir ekspozicijos įrengimo projekte išryškėjo infliacijos ir išaugusių darbų kainų poveikis, taip pat sudėtingi administraciniai reikalavimai. Jono Šliūpo memorialinės sodybos pastato atnaujinimas pristatytas kaip pavyzdys, kai paveldo tvarkybai pavyko pasitelkti skirtingus finansavimo šaltinius. Tuo tarpu Gedimino kalno I etapo tvarkybos darbai dar kartą parodė, kad kultūros paveldo objektuose visada išlieka papildomų faktorių – netikėtų radinių ar naujai atsiveriančių sluoksnių, kurie daro įtaką darbų apimčiai, terminams ir sąnaudoms.
Paveldotvarkos programa: kai finansavimas nespėja paskui poreikį
Kultūros infrastruktūros centro direktorius Šarūnas Šoblinskas posėdyje pristatė 2025 m. Paveldotvarkos programos įgyvendinimo rezultatus ir pagrindinius iššūkius. Jo teigimu, didžiausios problemos išlieka projektinės dokumentacijos kokybė ir viešųjų pirkimų sistema. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai formaliai tvarkinga dokumentacija neatitinka realios objekto situacijos, nes darbai būna suplanuoti neatlikus arba atlikus nepakankamus tyrimus. Dėl to projektų įgyvendinimo pradžioje tenka koreguoti sprendinius, o tai lemia laiko ir finansinius nuostolius. Taip pat akcentuota, kad viešųjų pirkimų reikalavimai išlieka itin sudėtingi, o jų logika ne visuomet dera su paveldotvarkos darbų specifika.
Vėliau Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras pristatė rengiamą Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) finansavimo 2026–2028 metų programą, pažymėdamas, kad ji dar nėra patvirtinta. Diskusijoje taip pat aptarta Kultūros paveldo departamento 2025 metų veiklos plano vykdymo ataskaita, kuriai Paveldo komisija pritarė.
Šioje diskusijoje dar kartą išryškėjo ir sisteminė problema – valstybės lėšos paveldotvarkai išlieka nepakankamos. Nors apie poreikį didinti finansavimą kultūros paveldo objektų tvarkybai kalbama nuosekliai jau ne vienerius metus, situacija iš esmės nepasikeitė. Posėdyje pastebėta, kad esant ribotam finansavimui valstybė turi apsispręsti, ar ribotus išteklius skaidyti daugeliui objektų, ar koncentruoti juos ten, kur galima pasiekti realų, ilgalaikį rezultatą.
Posėdyje – dėmesys kilnojamosioms vertybėms ir valstybės saugomiems objektams
Antroje posėdžio dalyje Paveldo komisija svarstė klausimus, susijusius su kilnojamųjų kultūros vertybių apskaita ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos stiprinimu. Paveldo komisija pritarė kai kurių bažnyčiose esančių kultūros vertybių duomenų tikslinimui, nurodant jų rūšį kaip kilnojamąją ir tinkamai sutvarkant apskaitos dokumentaciją, taip pat kilnojamųjų daiktų, turinčių kultūrinę vertę, įrašymui į Kultūros vertybių registrą.
Šie sprendimai apėmė Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Alizavos Šv. Jono Krikštytojo, Gargždų Šv. arkangelo Mykolo, Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Mikoliškių Šv. Juozapo, Šateikių Šv. Morkaus, Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko, Vėžaičių Šv. Kazimiero ir Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčiose esančias vertybes – iš viso 34 vertybes. Taip pat pritarta kompleksinio kultūros paveldo objekto – Alko kalno, akmens ir šaltinio bei Marijos Pečkauskaitės–Šatrijos Raganos kapo Šv. Onos koplyčios skelbimui valstybės saugomais kultūros paveldo objektais.
Po posėdžio vyko ekskursija Pilininko name.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.