Lietuvos savivaldybės 2024 m. kultūros paveldui skyrė beveik 28 mln. eurų – tai vienas didžiausių finansavimo rodiklių per visą stebėsenos laikotarpį. Ilgametis Valstybinės kultūros paveldo komisijos vykdomas savivaldybių monitoringas atskleidžia augantį savivaldybių finansinį ir institucinį įsitraukimą, tačiau kartu išryškina sistemines spragas – nuo realių poreikių neatitinkančio finansavimo iki nepakankamai išplėtotų paskatų paveldo objektų valdytojams.
„Savivaldybių indėlis į kultūros paveldo apsaugą nuosekliai auga, tačiau finansavimo mastas vis dar neatitinka realių tvarkybos poreikių. Ilgalaikė analizė rodo, kad šiuo metu finansuojama tik apie 20–30 proc. realaus kultūros paveldo tvarkybos poreikio. Paveldas dažnai reikalauja ilgalaikių investicijų, todėl būtina stiprinti tiek valstybės, tiek savivaldybių finansinius instrumentus ir kurti paskatas kultūros paveldo objektų valdytojams“, – sako Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Beveik 28 mln. eurų – trečias didžiausias rodiklis per visą stebėsenos laikotarpį
2024 m. savivaldybės kultūros paveldui skyrė 27,7 mln. eurų – tai vienas aukščiausių rodiklių nuo 1997 m., kai pradėtas sistemingas duomenų rinkimas. Penkios savivaldybės kultūros paveldui skyrė daugiau nei po 1 mln. eurų, tačiau beveik pusė savivaldybių apsiribojo vos kelių ar keliasdešimties tūkstančių eurų finansavimu. Dvi savivaldybės – Visagino ir Birštono – 2024 m. iš savo biudžeto lėšų kultūros paveldui neskyrė.
Išanalizavus tyrimo rezultatus matyti, kad didžiausias sumas kultūros paveldui skiria didieji miestai ir jų žiedinės savivaldybės – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, taip pat kai kurios mažesnės savivaldybės, kuriose įgyvendinami didesnės apimties paveldo tvarkybos projektai. Tarp jų išsiskiria Druskininkų savivaldybė, investuojanti į istorinių miesto viešųjų erdvių tvarkybą, bei Trakų rajono savivaldybė, vykdanti senosios miesto dalies viešųjų erdvių atnaujinimo darbus. Tai rodo, kad kurortinės ir turizmo krypties savivaldybės paveldą vis dažniau vertina kaip svarbų vietos ekonomikos ir miesto identiteto išteklių.
Tuo pat metu reikšmingos investicijos į paveldą matomos ir kai kuriose regioninėse savivaldybėse – Akmenės rajone tęsiami Dabikinės dvaro sodybos fragmentų rūmų tvarkybos darbai, Pakruojo rajone tvarkomas Linkuvos karmelitų vienuolyno ansamblis, Kelmės rajone restauruojami Kelmės dvaro rūmai ir įrengiama nauja ekspozicija, o Telšių rajone daug dėmesio skiriama sakralinio ir memorialinio paveldo tvarkybai.
Apskritai savivaldybių investicijos dažniausiai nukreipiamos į istorinių viešųjų erdvių, sakralinių objektų, dvarų sodybų ir kitų kultūros paveldo pastatų tvarkybą bei jų pritaikymą šiuolaikinėms visuomenės reikmėms.
„Džiugu, kad 2024 m. savivaldybėms pavyko pritraukti apie 10 mln. eurų iš valstybės, Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių fondų, kas sudaro dar vieną reikšmingą lėšų dalį. Kai kur pritrauktos lėšos ženkliai viršijo pačių savivaldybių skirtą finansavimą. Tai rodo stiprėjančius savivaldos administracinius gebėjimus ir aktyvesnį dalyvavimą tarptautinėse finansavimo programose“, – konstatuoja tyrimo autorius Artūras Stepanovič.
Paskatos paveldo savininkams – dar neišnaudota galimybė
Kai kuriose savivaldybėse jau veikia paveldotvarkos programos, skirtos privačių kultūros paveldo objektų savininkams kofinansuoti. Tokias programas įgyvendina Alytaus miesto, Birštono, Joniškio rajono, Kauno miesto, Kelmės, Kėdainių, Klaipėdos miesto ir rajono, Neringos, Plungės, Šilalės, Šilutės, Telšių, Ukmergės ir Vilniaus savivaldybės. Šios programos leidžia dalinai finansuoti paveldo objektų tvarkybos darbus ir skatina savininkus aktyviau rūpintis jų išsaugojimu.
„Savivaldybių paveldotvarkos programos tampa vienu veiksmingiausių instrumentų, padedančių įtraukti privačių paveldo objektų savininkus į paveldosaugos procesus. Net ir dalinis finansavimas dažnai tampa paskata pradėti tvarkybos darbus“, – teigia tyrimo autorius Artūras Stepanovič.
Vis dėlto savivaldybės beveik netaiko nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų kultūros paveldo objektų valdytojams, nors įstatyminės galimybės tai daryti egzistuoja.
„Labai svarbu inicijuoti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatas kultūros paveldo objektų savininkams. Sveikintinas Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas rengti kompensavimo mechanizmą už veiklos apribojimus saugomuose objektuose. Tokios priemonės gali tapti svarbiu postūmiu skatinant savininkus aktyviau rūpintis kultūros paveldu“, – sako Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Tyrimas rodo, kad siekiant paskatinti kultūros paveldo objektų savininkus aktyviau tvarkyti paveldą būtina plėtoti platesnę finansinių ir nefinansinių paskatų sistemą.
Tarp svarbiausių finansinių paskatų įvardijamas dalinis tvarkybos darbų finansavimas ar kompensacijos, lengvatinės paskolos, taip pat nekilnojamojo turto ar žemės mokesčio lengvatos. Ne mažiau svarbios ir nefinansinės priemonės – paveldosaugos specialistų konsultacijos, metodinė pagalba rengiant tvarkybos projektus, pagalba ieškant finansavimo šaltinių, taip pat aiški ir lengvai prieinama informacija paveldo objektų savininkams.
Ekspertai pabrėžia, kad paveldosaugos sistemoje svarbus ir institucinis pokytis – didesnis dialogas su paveldo objektų savininkais, lankstesni sprendimai tvarkybos procesuose ir geresnė informacijos sklaida apie galimybes tvarkyti bei pritaikyti kultūros paveldą.
Paveldas – dar neišnaudotas savivaldybių potencialas
Lietuvoje registruota daugiau nei 26 tūkst. nekilnojamojo kultūros paveldo objektų. Tyrimas rodo, kad jų potencialas vietos ekonomikai, turizmui ir kultūriniam gyvenimui dar nėra pilnai išnaudojamas. Sutvarkyti ir visuomenei atverti paveldo objektai gali tapti vietos kultūrinių veiklų, turizmo, edukacijos ar bendruomenės gyvenimo centrais, prisidėti prie vietos ekonomikos ir gyvenamosios aplinkos patrauklumo.
Anot A. Stepanovič, tyrimas rodo, kad daugelyje savivaldybių vietos bendruomenės ir iniciatyvūs gyventojai vis aktyviau įsitraukia į kultūros paveldo išsaugojimo ir sklaidos veiklas – organizuoja edukacijas, renginius, rūpinasi paveldo objektų priežiūra ir jų viešinimu.
Aktyviausios šioje srityje išsiskiria Biržų, Vilkaviškio ir Klaipėdos rajonų savivaldybės, taip pat Kelmės, Kretingos, Mažeikių, Pasvalio, Raseinių, Skuodo, Šakių ir Ukmergės rajonai. Vilniuje pastebimas aktyvus bendradarbiavimas tarp savivaldybės ir seniūnijų bendruomenių.
Kultūros paveldas vis dažniau suvokiamas kaip ilgalaikis išteklius – socialinės sanglaudos, vietos identiteto ir tvarios plėtros veiksnys. Šiam suvokimui stiprinti yra būtina nuosekli finansinė politika, veiksmingi skatinimo mechanizmai, savivaldybių lyderystė ir aktyvus vietos bendruomenių įsitraukimas.
2024–2025 m. tyrimas papildytas kokybine analize ir išvažiuojamaisiais susitikimais su savivaldybėmis. Iki 2027 m. planuojama atnaujinti Savivaldybių paveldosauginio indekso kriterijus, siekiant vertinti ne tik finansinius rodiklius, bet ir paveldosaugos kokybę, strateginį planavimą bei bendruomenių įsitraukimą.
Su naujausiu tyrimu galima susipažinti čia.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ji nuo 1997 m. kasmet renka ir analizuoja duomenis apie Lietuvos savivaldybių lėšų panaudojimą kultūros paveldo apsaugai.