2021 m. Europos paveldo dienų metu suorganizavome ekskursiją ir supažindinome dalyvius su buvusio amatininkų cecho namo, vėliau tapusio bravoru, raida. Šiandien šiame pastate yra įsikūrusi Valstybinė kultūros paveldo komisija, reprezentacinėje menėje priimami paveldo apsaugai svarbūs sprendimai. Kuo ypatinga pastato istorija? Kuo įdomi Paveldo komisijos tapatybė, neatsiejama nuo istorinio pastato? Su kokiais iššūkiais susiduriama tvarkant paveldo statusą turinčią vertybę? Apie visa tai dalyviams pasakojo paveldosaugininkai ir ypatinga viešnia – ilgametė Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė ir narė Gražina Drėmaitė.
Ekskursijos vaizdo įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=MR5J-LttJfo
Kviečiame pasižiūrėti!
Pastato istorinė ir architektūrinė raida
Šio namo architektūrinių tyrimų metu rūsiuose rasti mūro fragmentai rodo, kad čia jau XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje stovėjo tipiškas gotikinio laikotarpio miestiečio gyvenamasis namas. Po XVI a. pr. gaisrų buvo pastatytas 2 aukštų miestiečio namas. XVI a. vid. pastatas praplėstas, įsikūrė amatininkų cechas. Pirmame aukšte prie gatvės įrengta puošni freskomis puošta, tapytais lubų balkiais patalpa. Manoma, kad namas priklausė aštriųjų įrankininkų cecho brolijai. Kita istorijos linija pasakoja, kad pastatas greičiausiai priklausė siuvėjų cecho filialui – nogovičnikams, o dėl šios klaidos kaltas namo kroniką rašęs raštininkas. Visgi, nepaisant buvusios paskirties, salėje išlikę XVI a. sienų tapybos biblinio siužeto, Kristaus su 12 apaštalų, fragmentai savo amžiumi ir verte prilygsta seniausiems Arkikatedros požemių ir bernardinų vienuolyno sienos tapybos šedevrams.
Antrajame renesansiniame statybos etape XVII a. pr. prie šio korpuso pristatytas ūkinis pastatas – bravoras. Trečiajame barokiniame etape posesijoje svarbesnių pakitimų nebuvo. Pastatas buvo tik remontuojamas po 1749 m. gaisro.
Ketvirtasis statybos etapas po 1800 m. iš pagrindų pakeičia posesijos struktūrą. Bravoras rekonstruojamas, užstatomas antras aukštas ir išplečiamas korpusas pagal posesijinę sieną. XIX a. praplėtus pastatą, korpuse prie gatvės įsteigta daugiau krautuvių, praplėsta arklidė, pastatyta vežiminė, ūkiniame korpuse įrengti butai, kiemo korpuse prie gynybinės sienos rūsyje veikė kepykla, kitose patalpose – degtinės distiliavimo fabrikas, smuklė, sūdymo cechas.
1985–1992 m. pastatas restauruotas. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas gynybinės miesto sienos ir renesansinės pastato dalies restauracijai (cecho namui bei bravorui).