Lietuvybės ženklai, kurie atskleidžiami šiame straipsnyje, primena, kad lietuviškos istorijos pėdsakai pasaulyje driekiasi gerokai plačiau nei žinome šiandien. Todėl Valstybinė kultūros paveldo komisija kviečia visuomenę prisidėti prie šių pėdsakų fiksavimo pildant interaktyvią U-Paveldas duomenų bazę. Pasinaudoję parengtu siūlymų teikimo algoritmu, kiekvienas gali pateikti informaciją apie Lietuvai svarbius kultūros paveldo objektus, esančius bet kurioje pasaulio vietoje. Kiekviena žinutė, nuotrauka ar lokacija gali tapti reikšminga bendros mūsų istorinės atminties žemėlapio dalimi.
Kai pirmą kartą įkeli koją į Stokholmą, nustebina daug kas: kad tai – sostinė, įkurta ant 14 salų ir apsupta vandenų, kad joje yra vienas geriausiai Europoje išsilaikiusių viduramžių senamiesčių Gamla Stan bei pirmasis pasaulyje muziejus po atvirumi dangumi Skansenas, mėgstama pačių švedų pasivaikščiojimų vieta, kad dovanas Kalėdų išvakarėse čia atneša nykštukai tomte, kuriems pasivaišinti reikia palikti ryžių košės dubenėlį. Bet dar labiau nustebina suvokimas, kad visa tai jau daug anksčiau buvo atradę ir patyrę kiti lietuviai, kadaise atklydę į Švedijos sostinę lemtingai viešnagei.
Kodėl lemtingai? Nežinia, ar vykdamas į Stokholmą dalyvauti Antrojoje lietuvių konferencijoje 1917 m. kunigas, rašytojas bei lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas planavo ten rašyti knygą „Pragiedruliai“, tapusią vienu žymiausių jo kūrinių. Veikiausiai, ne. Juk kūrybai jis atsidėjo tuomet, kai daugiau nei pusę metų negalėjo grįžti į Lietuvą. Kitoje Baltijos jūros pusėje jis parašė ne tik „Pragiedrulių“ pirmą tomą, bet ir knygelę „Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei 1916-1917 m.“.
Būtų be galo smalsu sužinoti, kurioje konkrečiai Stokholmo vietoje Vaižgantas paskrebeno paskutinius knygos „Pragiedruliai“ pirmosios dalies „Gondingos kraštas“ žodžius: „Šitų veikėjų vaizdų duosime antroje knygoje, tiems, kas turėjo kantrybės šią pirmąją paskaityti. Stockholme, 1918 m. vasario 19 d.“. Deja, adresas neišlikęs, neužfiksuotas korespondencijoje ar kitur. Galbūt Vaižgantas liko apsistojęs viešbutyje „Grand Hotel“, kuriame įvyko Antroji lietuvių konferencija? Gaila, tačiau viešbučio administracija smalsumo nepatenkina: trečioms šalims informacijos apie savo svečius, jų viešnagės trukmę ar kambario numerį informacijos neteikia. Telieka įsivaizduoti prieš daugiau nei 100 metų Stokholmo gatvėse šmirinėjantį juodą Vaižganto katiliuką, pasukantį į laike bei erdvėje ištirpusias gatveles…
Aišku viena, kad Stokholme jis neabejotinai buvo susitikęs su kitu lietuvių rašytoju Ignu Jurkūnu Šeiniumi, kuris taip pat dalyvavo Antrojoje lietuvių konferencijoje (jiedu buvo pažįstami ir Lietuvoje – abu bendradarbiavo laikraštyje „Viltis“). Pastarojo likimas dar glaudžiau susijęs su šia Skandinavijos šalimi.
„Po truputį išryškėja Švedijos krantai. Tai vienur, tai kitur vis aiškiau mirkčioja iš jų šviesos. Taikios, šiltos šviesos. Jomis prasideda kraštas, plačiai žinomas savo kultūringumu. Jo pavyzdžiu stengės sekti ne tik Lietuva, bet ir kitos Baltijos valstybės. Kodėl ne, jei būt sekęsi gerai, jos būtų galėjusios ir pralenkti Švediją. Gerai, kad Švedija yra ten, kur yra, sveika ir nepaliesta. Jos pavyzdžio galės prireikti netolimoj ateityje“ (citata iš I. Šeiniaus knygos „Raudonasis tvanas“).
Kasmet per Vėlines ant kuklaus I. Šeiniaus kapo Šiaurinėse miesto kapinėse Norra begravningsplatsen Lietuvos ambasados Švedijoje atstovai uždega žvakelę ir pagerbia asmenį, ne tik sukūrusį tokius žinomus kūrinius kaip „Kuprelis“ bei „Raudonasis tvanas“, bet ir atlikusį Švedijoje diplomatinę tarnybą. 1915 m. atvykęs čia dirbti Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti įgaliotiniu, organizavusiu paramą tautiečiams, I. Šeinius tapo Švedų-lietuvių komiteto įgaliotiniu, vėliau buvo paskirtas Lietuvos pasiuntiniu Skandinavijos valstybėms, reziduojančiu Stokholme.
Jauniausias rašytojo bei diplomato anūkas Ignas Scheynius, gyvenantis Portugalijoje, nuoširdžiai palaiko ambasados iniciatyvą paženklinti pastatą Strandvägen 67, kur 1923-1927 m. virė Lietuvos ambasados darbas ir rezidavo jo senelis, atminimo lentele. Galbūt netolimoje ateityje tai taps realybe. Įdomu, kad visai netoli šios vietos yra ir dabartinė Lietuvos Respublikos ambasada Švedijos Karalystėje (Grevgatan 5) bei, dar arčiau, LR ambasadoriaus rezidencija (Strandvägen 53), dažna lietuvių bendruomenės susibūrimų bei renginių vieta.
Pasak I. Scheyniaus, žymiam jo protėviui buvo svarbios ir kitos Stokholmo vietos, kuriose teko gyventi: Sveavagen 77 bei Murarvägen 13. Dar vienu adresu – Upplandsgatan 66 – esančiame bute, kur Ignas Šeinius dažnai lankydavo uošvius ir galimai pats su žmona laikinai gyveno, kurį laiką buvo puoselėta idėja įkurti rašytoją bei diplomatą menantį butą-muziejų. Daugiau nei 100 metų šeimai priklausančiuose apartamentuose dabar šeimininkauja I. Šeiniaus anūkė Anika (I. Šeiniaus sūnus Irvis su žmona Anna-Lisa susilaukė penkių vaikų: Jan-Irvio, Anikos, Marikės, Ingelos ir Igno).
Norint sekti rašytojo pėdsakais Švedijos sostinėje galima užsukti ir į Šv. Mato bažnyčią (St Matteus kyrka, Vanadisvägen 35), kur 1917 m. įvyko Igno Šeiniaus vedybos su švede Gertrūda Sydoff.
Pasak Sigutės Radzevičienės, knygos „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“, Stokholmo valstybės archyve (Stockholm Riksarkivet) tebesaugoma dalis I. Šeiniaus palikimo. Ji atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje neseniai perleista I. Šeiniaus knyga – geopolitinė studija „Raudonasis tvanas užplūsta“ (publikuota Švedijoje 1945 m.) – nūdienos grėsmių akivaizdoje vėl yra labai aktuali. Tiesa, literatūrologė tik šypteli, pasiteiravus, kiek tiesos tame, kad, pasirodžius knygai „Raudonasis tvanas“, (1940 m. išleista švedų kalba, tik vėliau lietuvių) Švedijos karalius nėjo miegoti tol, kol jos visos neperskaitė. Istorija, net jei tai tik legenda, išties intriguojanti.
Beje, nors 1943 m. I. Šeinius (Scheynius) gavo Švedijos pilietybę, 1959 m. jis buvo palaidotas su Lietuvos trispalve ant krūtinės… Šeimos kapavietėje ilsisi ir jo uošviai, žmona bei sūnus Irvis.
Šių dviejų Lietuvai svarbių asmenybių likimų punktyrai Švedijoje tarp šalių tarsi nutiesia nematomą tiltą. Juk bet kuri pasaulio valstybė tampa savesnė, kai atrandi joje lietuvybės siūlą – ar tai būtų į istorijos sūkurius įsukti likimai, ar lietuvių menininkų pėdsakai, ar kitoks lietuviškas paveldas. Prisiminus, kad šiuo metu Švedijoje gyvena apie 18 tūkst. lietuvių, atmintyje suskamba kažkur girdėti žodžiai, jog vieni žmonės yra kaip medžiai, šaknimis įsikibę žemės, o kiti – kaip paukščiai, kuriems reikia pakilti ir skristi. Pasaulio dydžio Lietuvą kuria ir augina tiek vieni, tiek kiti.
Daugiau informacijos galima rasti Paveldo komisijos interneto svetainėje www.vkpk.lt ir duomenų bazėje-interaktyviame žemėlapyje U-Paveldas bei projektu metu parengtame Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo žemėlapyje Švedijos Karalystėje. Duomenis apie Lietuvai reikšmingus kultūros paveldo objektus galima teikti el. paštu tatjana.andonova@vkpk.lt ir komisija@vkpk.lt.
Gerdos Butkuvienės parengtas straipsnis yra Valstybinės kultūros paveldo komisijos projekto „Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo žemėlapis Švedijos Karalystėje“ dalis. Projektą dalinai finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.