2020-ieji Lietuvoje – UNESCO pasaulio paveldo metai. Šis sprendimas, kaip ir „paraleliniai“ Sugiharos, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos, Steigiamojo Seimo, Tautodailės metai – nuostabi galimybė su mus supančia praeitimi ir įvairiomis jos formomis susipažinti artimiau. Net ir karantino metu, o gal kaip tik jo – šaltinių internete apstu, o ir gamtoje pasivaikščioti rekomenduojama, nesiburiuojant.
Ne tik švęsti, bet ir šviesti – toks, atrodo, galėtų būti bet kurių proginių metų moto. Apie tai, kaip lietuviai vertina ir priima UNESCO ženklą, kiek esame pasiruošę švęsti, o ko dar reikėtų išmokti, galų gale, ar Kaunas jau pasiruošęs būti įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą, kalbamės su LR Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininko pavaduotoja Andrijana Filinaite.
Trumpas įvadas tiems, kuriems santrumpa UNESCO nedaug ką sako. UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta Jungtinėse Tautose 1945 m., siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. UNESCO pasaulio paveldo sąraše identifikuojamos vietos, esančios skirtingų valstybių narių teritorijose ir pripažintos kaip tarptautinės reikšmės ištekliai, todėl šios vietos nusipelno ypatingo įvertinimo ir apsaugos.
A. Filinaitė, Paveldo komisijos archyvo nuotr.
Andrijana, kodėl būtent šiuos metus Lietuvoje Valstybinė kultūros paveldo komisija pasiūlė paskelbti UNESCO pasaulio paveldo metais?
Šiemet minime net kelias Lietuvoje esančių vertybių pripažinimo pasauliniu mastu sukaktis – jau 20 metų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytos Kuršių nerijos ir 15 metų sąraše esančio Struvės geodezinio lanko.
Tuo tarpu Vilniaus istorinis centras jau 26 metai, kaip įtrauktas į UNESCO. Galime tik įsivaizduoti, kokie reikalavimai ir kriterijai buvo tuomet, ir kokie reikalavimai keliami dabar, pavyzdžiui, Kaunui, pretenduojančiam į šį sąrašą. Tuomet patekti į šį sąrašą galbūt buvo parasčiau, bet dabar matome to pasekmes sostinėje – tai, kokių atvejų turime, pavyzdžiui, prie Misionierių vienuolyno, apskritai statybomis istorinėse vietovėse.
Kernavė. Mariaus Morkūno / Real is Beautiful stock nuotr.
Žinoma, sukakties, UNESCO metų proga norėtųsi kalbėti tik apie gerus dalykus, švęsti, bet problemų – apstu. Jų, be abejonės, yra ir jau dvidešimt metų UNESCO saugomoje Kuršių nerijoje. Kernavė į šį sąrašą įtraukta prieš 16 metų, na, ten problemų nėra, jie tikrai gali ramiai švęsti.
Beje, šiais metais sukurtas UNESCO pasaulio paveldo metų Lietuvoje logotipas (bendradarbiaujant Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatui, Kultūros ministerijai ir dizaino agentūrai FOLK), kaip tik ir žymi keturias į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas Lietuvos kultūros paveldo vertybes.
Negaliu nepaklausti apie Struvės geodezinį lanką. Esu apie tai skaičiusi, bet šis objektas man visai nepatirtas. Jis driekiasi per kelias valstybes, tiesa?
Net per dešimt. Beje, tai pirmoji tarptautinė sienas kertanti vertybė Pasaulio paveldo sąraše. Jį sudaro dienovidinio matavimo trianguliacijų punktai. Tai iš viso 34 taškai Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje (Gireišiuose, Meškonyse ir Paliepiukuose), Baltarusijoje, Moldovoje, Ukrainoje.
Struvės geodezinio lanko punktas Paliepiukuose. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos archyvo nuotr.
Oho, na, bus į ką pasigilinti. Bet grįžkim prie UNESCO pasaulio paveldo metų. Kaip suprantu, vienas pagrindinių šios progos tikslų yra edukacija?
Taip. Nereikia daryti net rimtesnių apklausų ar tyrimų, kad suprastum, jog edukacijos būtinybė yra didelė. Savo aplinkos išsilavinusių žmonių, nesusijusių su kultūros paveldu, bet besidominčių kultūros lauku ir t.t. paklausiau – kokius UNESCO objektus žinote Lietuvoje? Sako, Vilniaus arkikatedra, Vilniaus senamiestis, Nida… Kaunas – na, taip, mes jau esame preliminariajame sąraše, bet tai ne tas pats. Kernavę kažkodėl daugelis pamiršta, nekalbu jau apie Struvės geodezinį lanką. Dar mini sutartines, kryždirbystę – tai jau UNESCO nematerialiojo paveldo sąrašo objektai.
O tokios žinios – normalu, nes kompleksinio švietimo paprasčiausiai nėra. Bent jau aš mokyklos suole to neužfiksavau arba apie tai buvo šnekama labai minimaliai. Beje, baigiau J. Jablonskio gimnaziją, mokiausi modernistiniame pastate, bet šiuo architektūros stiliumi ypatingai susidomėjau tik magistrantūros studijose.
Aš mokykloje įgytomis meno istorijos žiniomis irgi pasigirti negalėčiau. Nors sąrašas pradėtas dar, atrodo, 1978-aisiais nuo Kito Ekvadore ir Krokuvos Lenkijoje?
O jei dar tiksliau, pasaulio paveldo sąrašas įsteigtas remiantis 1972 m. UNESCO Generalinės konferencijos septynioliktos sesijos metu priimta Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija. Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, prie šios konvencijos prisijungė 1992 m., ir jau po dviejų metų į sąrašą įtrauktas Vilniaus istorinis centras.
Kas apskritai siūlo objektus, kuriuos būtų galima įtraukti į sąrašą?
Kauno atveju apie šiuos procesus, tikiu, buvo šnekama jau anksčiau kultūrininkų tarpe. Tačiau matoma iniciatyva ir bruzdesys atėjo iš pačios savivaldybės dar 2014 m. Jei tiksliau – iš ten dirbusių asmenų, kurie tikėjo tuo, ką daro, matė ar jautė Kauno potencialą šiek tiek toliau, nei savas kiemas. Džiaugiuosi, kad ir pati galėjau prie to nemažai prisidėti – su kolegomis rengėme paraišką patekti į Tentative List (preliminarųjį sąrašą, kuriame Kaunas yra jau nuo 2017 m. Dabar džiugu stebėti toliau važiuojantį traukinį. Visuomenės taip pat buvo atsiklausta, ar mes tikrai norime būti sąraše. Tad, sakyčiau, reikalas yra bendras – mūsų visų. Nes paveldas yra piliečių, kiekvienas turime teisę į jį.
Reikėtų pastebėti, kad Lietuva, kaip nedidelė valstybė, jau turi pakankamai daug į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų. Tuo galime didžiuotis ir už tai turime būti atsakingi. Klausimas, ar galėtume tinkamai pasirūpinti didesniu objektų skaičiumi Lietuvoje. Dabar ne visada sugebame ir pavydžiai žiūrime į kaimynus, tarkime, Rygą. Ten didesnių problemų lyg ir nėra. Senoji miesto dalis pagarbiai išskirta, jaučiamas balansas miesto aplinkoje, sprendimai priimami efektyviai, integruojant savivaldybės ir valstybės institucijų bendras pozicijas. Nekalbu jau apie papildomus stiklinius antstatus ar aukštybinius pastatus istorinėje miesto dalyje. Kodėl? Viskas paprasta – priimtas specialus ir gana griežtas įstatymas, pritaikytas išskirtinai Rygos istorinio centro apsaugai. Ten aiškiai apibrėžta, kas galima, ko ne, tad dėl galimų pasekmių paveldui problemų nekyla. Tam reikėjo ruoštis ilgą laiką, tačiau šiuo metu Rygos istorinio centro paveldo apsauga yra grindžiama viešumu, dialogu ir pagarba tarp valstybės institucijų bei visuomenės.
Kuršių nerija. Gyčio Oržikausko nuotr.
Kodėl Vilnius, Kuršių Nerija tokių neturi? Galbūt specialių ir nereikia – juk teisės aktų, nurodančių, kaip elgtis su paveldu, turime.
Pernai vasarą komisija su partneriais organizavo tarptautinį forumą Nidoje, kurio metu ir diskutavome apie Kuršių nerijos išsaugojimą ir darnaus vystymo užtikrinimą. Kartu su Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija ir Neringos savivaldybe teikėme Seimui rezoliuciją, prašydami priimti nutarimo projektą, pavedantį Vyriausybei inicijuoti koncepcijos ir įstatymo, skirto Kuršių nerijai, parengimą.
Neretai esami teisės aktai vienas kitam prieštarauja, tada pasirenkamas palankesnis sprendimas, kurį galima įvairiai interpretuoti, o tai ir lemia neretai, švelniai tariant, stebinančius sprendimus saugomose vietovėse.
Man iš esmės kyla klausimas: kodėl taip norima naujadarų istorinėse miesto dalyse? Kodėl mums taip sunku išsaugoti savo praeitį, tai, kas unikalu jau dabar ir kas liks unikalu dar po 50-ies metų? Juk, pavyzdžiui, keliaudami į naujas vietas mes visų pirma aplankome senąją miesto dalį – senamiesčius, nepradedame pažinties su miestu nuo naujų gyvenamųjų rajonų. Įdomu nueiti į, tarkime, nuo XVI a. veikiančią vaistinę Malmės miesto centre, ar užsukti į XIX a. veikiantį barą Barselonoje, kuriame lankėsi pats Hemingvėjus. Ir ten beveik viskas taip, kaip buvo rašytojui geriant absentą. Lubos apsilaupiusios, kėdės klibančios. Viskas lyg rūke, ir tuo pačiu labai tikra. Tai kelia nuostabias, realais emocijas. Taigi kodėl reikia maskuojantis atnaujinimais, progresu keisti unikalią miesto dvasią?
Jokiu būdu neteigiu, kad nereikia naujovių – gyvename XXI a. Tad augant miestui, keičiantis visuomenės įpročiams kompromisai turi būti rasti. Bet visur svarbiausia balansas. Ir dialogas su miesto bendruomene – suvokimas kas jai iš tikro svarbu, kuo mes galime didžiuotis, ką mes galime parodyti svečiams.
Pavyzdžiui, Talinas, kurio istorinis centras irgi yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Kaip ir daugelyje saugomų vietų, ten buvo kilusi automobilių parkavimo problema. Estai investavo nemenkas lėšas į požeminio parkingo įrengimą šalia sostinės Laisvės aikštės. Kasinėjimų metu buvo aptikta daug senojo miesto dalių (gynybiniai įtvirtinimai, miesto sienos), kurios ištyrus buvo organiškai įtrauktos į projektą ir tokiu būdu yra eksponuojamos. Vadinasi, viskas įmanoma.
Galbūt jau reikėtų ruošti ir Kauno įstatymą, nors paraiška dar tik ruošiama?
Manau, tai reikalinga. Buvo siūlymų rengti bendrą įstatymą visiems UNESCO paveldo sąrašo objektams Lietuvoje, bet nemanau, kad tai įmanoma, objektai per daug skirtingi. Esu kėlusi šį klausimą – juk šiuo metu rengiamoje paraiškoje turi būti numatyti teisės aktai, kuriais bus vadovaujamasi. O esami per daug daugiaprasmiai ir, kaip minėjau anksčiau, įvairiai interpretuojami.
Ruošti iš anksto turbūt reikia ir paveldo valdytojus bei naudotojus. Bet, kaip jau aptarėme, iš bendrojo ugdymo programos to tikėtis turbūt neverta?
Kažkada specialiai ėjau į keletą knygynų pasižiūrėti, kokios vaikams, jaunimui skirtos literatūros apie tai yra. Yra knygelių su išvardintomis keturiomis UNESCO vertybėmis, bet jos net plačiau neaprašytos. Radau dar spalvinimo knygelę su Gedimino pilimi ir karžygiu – suprask, paveldas – tai tik Viduramžiai. Daugiau nieko. Natūralu, kad neskiriant tam dėmesio, nesupratimas paveldimas iš kartos į kartą ir virsta atitinkamais sprendimais.
Visgi kauniečių sąmoningumu ir augančiu aktyvumu pastaraisiais metais reikia pasidžiaugti. Matyt, čia viskas susidėjo – ir suintensyvėjusios ekskursijos, ir Europos paveldo ženklo skyrimas, ir viena „Kaunas 2022“ programų, dedikuota modernizmui, ir kitos iniciatyvos. Dabar mums rūpi ir pašto, ir kitų pastatų likimas.
Apskritai suaktyvėjimą pastebėčiau visoje Lietuvoje, ne tik Kaune – judame gera linkme. Viešumas daro savo. Ko vis dar trūksta tai priimant svarbius sprendimus tartis su visuomene, viešinti informaciją. Lietuvoje juk kai kurie projektai pristatomi, pavyzdžiui, penktadienio vakarą ar vasarą, kai daugelis atostogauja, išvykę. Taip gudraujama, bet tikiuosi, kad sąmoningų žmonių tik daugėja. Ne tik tarp gyventojų, bet ir tarp sprendimų priėmėjų – paveldo apsauga turi tapti prioritetine sritimi.
Taigi ką reikėtų žinoti apie faktą, kad Kaunas pretenduoja tapti UNESCO pasaulio paveldo sąrašo dalimi? Kuo tai pakeis miestiečių gyvenimą?
Manau, tai visų pirma bus naudinga bendram pasididžiavimo jausmui, o ir komunikacijos prasme. Nuostabu, jei priklausai pasaulio paveldo elitui. Tačiau tai tuo pačiu ir milžiniška atsakomybė. Kitas svarbus aspektas – nereikia klaidingai įsivaizduoti, kad UNESCO mums už tai suteiks papildomų lėšų ir pan. Tikrai ne. Savo mieste, visų pirma, turime stengtis tvarkytis patys. Savivaldybė turės ir toliau skirti lėšų istorinių pastatų tvarkybai, ir ne tik išorės fasadams, bet ir vidaus, o taip pat stogams, pamatams, interjerams.
Pavyzdžiui, Azerbaidžano sostinėje Baku senamiestis išpuoselėtas – įspūdis išties pritrenkiantis. Bet tai tik išorė. Pakilusi į vieno pastato trečią aukštą nustebau, kas dedasi kiemuose… Tai neturėtų būti sektinas pavyzdys.
Trečia, visuomenė turės daugiau teisių. Pastebėjus netinkamą invaziją į paveldo objektą, kraštovaizdžio darkymą, galima kreiptis tiesiogiai į UNESCO pasaulio paveldo centrą. O taip gali imti ir iš sąrašo išbraukti ar perkelti į pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą. Jame, beje, yra ne tik Sirija, kas gana akivaizdu dėl ten esamos padėties, bet ir… Vienos istorinis centras. Būtent dėl jame išdygusio daugiaaukščio.
Visgi, kiek teko bendrauti su UNESCO pasaulio paveldo ekspertais – tiek viešėjusiais Lietuvoje, tiek būnant užsienyje – daugelis jų akcentuoja, kad viskas priklauso nuo mūsų – visų pirma tvarkomės patys, ir nacionaliniai teisės aktai yra prioritetas. Jei nesugebame išspręsti problemos viduje, tuomet jau kreipiamasi į Pasaulio paveldo centrą.
Jokiu būdu negalima pamiršti, ir UNESCO to neliepia, kad miestas yra nuolat besivystantis organizmas ir jis neturi užsikonservuoti. Tad sprendimų gali būti įvairių – apie tai jau kalbėjome. Svarbu suprasti, KĄ konkrečiai ir KODĖL saugome. Turime atvejų, kai ir specialistai kartais, atrodo, painiojasi – kaip galima pritarti stiklinio aukšto „prilipdymui“ ant XIX a. pastato? Na, tai jau kompetencijos klausimai.
Vilnius. VKPK archyvo nuotr.
Aš, kaip paprastas žmogus, norėčiau pastebėti, kad „paveldas“ ir „paveldosaugininkai“ yra terminai, tikrai ne visada vartojami teigiamame kontekste. „Paveldas neleis“, „bus vargo čia dėl tų lipdinių su paveldosaugininkais“ – daug kartų teko girdėti. Ir tų institucijų, atrodo, daugybė, viena su kita nesusijusių ar net viena kitai prieštaraujančių. Kas už ką atsakingi? Kas ką prižiūri? Galbūt UNESCO pasaulio paveldo metai galėtų paskatinti ne tik aktyvesnį paveldosaugininkų dialogą su visuomene, bet ir tarpusavyje… Bet pirmiau noriu paklausti. O gal nuo to reikėjo ir pradėti – ką gi veikia Valstybinė kultūros paveldo komisija?
Paveldo komisija yra Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Pagrindinė Paveldo komisijos misija – dalyvauti formuojant kultūros paveldo apsaugos politiką ir strategiją, informuoti Seimą, Respublikos Prezidentą ir Vyriausybę apie kultūros paveldo apsaugos problemas, rengti įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kultūros paveldo apsauga, projektus. Ilgalaikis siekis yra stiprinti savo institucinę galią, kad į mūsų sprendimus būtų atsižvelgiama iš esmės.
Kokie numatyti strateginiai šių metų renginiai?
Dėl karantino oficialų UNESCO metų atidarymo renginį ir jo metu planuotą ekspertės prof. dr. Yonca Erkan paskaitą „Ko reikėtų tikėtis iš valdymo plano?“ Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje teko atšaukti. Ši paskaita būtų buvusi ypač aktuali Kaunui – savivaldai, atsakingoms institucijoms, pastatų valdytojams, gyventojams – prieš tampant šio garbingo pasaulinio sąrašo dalimi. O dėl kitų renginių – kol kas sekame oficialią informaciją, dėliojame planus, greičiausiai viską teks kelti į ankstyvą rudenį.
Dar vienas svarbus aspektas, kurio negalime neaptarti. Tai – paveldo pastatų savininkai. Tai ir valstybė, ir miestai, ir privatūs asmenys, ir verslas – nekilnojamojo turto vystytojai. Kaip kalbėti su tais, kurie turi pinigų? Ar yra tikslas su jais daugiau kalbėti šiais, UNESCO pasaulio paveldo metais?
Rudeniop planuojame diskusijų ciklą, kuriame tikrai norėtume girdėti ir nekilnojamojo turto vystytojų balsą. Tai aktualu Kuršių nerijai ir Vilniui, taip pat ir Kaunui, kaip pretendentui. Būtina aptarti funkcijas ir atsakomybes – kam turi būti atskaitingas vietos valdytojas? Tokia institucija turėtų būti kiek įmanoma labiau nepriklausoma. Diskutuosime ir apie inovacijas paveldo srityje, vis dar tikimės, kad į Lietuvą atvyks užsieniečiai, jau turintys gerosios patirties, pavyzdžiui, pastatų pritaikyme žmonėms, turintiems įvairias negalias, ir galintys ja pasidalinti. Tai svarbu savininkams, esamiems ar būsimiems.
Man džiugu, kad vis dėlto yra paveldą vertinančių ir jo prasmę suvokiančių verslininkų. Juk ir Iljinienės namą, „Pažangos“ rūmus nusipirko viešbučių tinklo savininkas Zigmantas Dargevičius, kuris samdo atitinkamus specialistus, ieško sprendimų. Edmundas Kolevaitis, antram – ir tikrai kokybiškam – gyvenimui prikėlęs, ir, beje, su dideliu entuziazmu, buvusią Gylio ligoninę V. Putvinskio gatvėje. Algirdas Pukis, sutvarkęs ir Kačerginės puošmena pavertęs Lietuvos kariuomenės brigados generolui Pranui Vaiciuškai priklausiusią medinę vilaitę. Be abejo, ir Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius, atkūrę buto Gedimino g. 48 interjerą ir prisidedantys prie paties pastato atgimimo bei turintys daug kitų veiklų šioje srityje.
Žodis „verslininkas“ kai kuriuose kontekstuose ir kai kuriems vis dar kelia neigiamas asociacijas. Tai irgi turėtų pasikeisti. Kai objektą tvarko privatus asmuo ar verslas, neretai procesai daug greitesni, nei tuo užsiimant valstybei.
Manau, šiemet įdomiausias atvejis – Lukiškių kalėjimas, kurio įveiklinime teks suderinti daug skirtingų interesų. Galų gale, ši teritorija dabar aptverta tvora, kuri – irgi paveldo objektas… O ją reikėtų atverti, tiesa? Kitaip objektas netaps gyvu. Kauno centrinio pašto atvejis taip pat itin aktualus, bet spėju, kad procesai čia bus lėtesni. Dalyvausime procesuose ir tikėkimės, kad priimti sprendimai bus kaip įmanoma palankiausi plačiajai visuomenės daliai kultūros paveldo prasme.
Andrijaną Filinaitę kalbino Kotryna Lingienė
Kaunas pilnas kultūros