Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė birželio 7 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto organizuotoje konferencijoje „Bendruomenių ir paveldo sąveikos“ skaitė pranešimą „Nuo Panemunės iki Faro konvencijos“. Pranešime nagrinėti trys naratyvai: pirmasis pasitelkia Panemunės pilį kaip atvejo analizę vietos bendruomenių kontekste, antruoju atsakoma į klausimą, kodėl Faro konvencija nebuvo ir negali būti ratifikuota Lietuvoje, o trečiasis naratyvas atskleidžia šios konvencijos perkėlimo į nacionalinę teisę aspektus jos neratifikuojant.
Europos Tarybos Kultūros paveldo vertės visuomenei pagrindų konvencija (Faro konvencija) savo nuostatose ypatingą dėmesį skiria bendruomenėms. Šis dokumentas siūlo platformą paveldo vadybai, kuri padeda įtraukti bendruomenes į sprendimų priėmimą paveldosaugoje bei nustato gaires, kaip reikėtų bendradarbiauti visoms suinteresuotoms šalims siekiant konstruktyvaus dialogo. Čia kalbama apie paveldą, kaip iš praeities išlikusį kultūrinį ir ekonominį išteklių, pabrėžiama, kad žmogus turi prigimtinę teisę į kultūros paveldą bei pripažįstamas įvairiapusis – ekonominis, socialinis, politinis – kultūros paveldo potencialas.
Mokslo studija „Panemunės pilies, kaip paveldo objekto ir verčių visumos, poveikis aplinkai, siekiant vietovės sinergijos“
Pranešimo pirmoje dalyje doc. dr. Vaidutė Ščiglienė konferencijos dalyvius supažindino su Vilniaus dailės akademijoje jos ir kolegų atlikta mokslo studija „Panemunės pilies, kaip paveldo objekto ir verčių visumos, poveikis aplinkai, siekiant vietovės sinergijos“ (2017 m. publikuota). Kaip pranešimo įžanginė dalis šio tyrimo pristatymas pasirinktas neatsitiktinai. Jo rezultatai atvedė prie tam tikrų Faro konvencijos punktų sugretinimo su gautomis išvadomis.
„Mes priėjome prie tokios išvados, kad Panemunės pilies atveju nebuvo atsižvelgta į paveldo vertinimo kaitą visuomenėje ir tuo metu buvo susitelkta į konservacines paradigmas, nebuvo skirtas dėmesys artimiausiai aplinkai, integralumo tyrimams arba tai buvo vykdoma labai atsietai. Taip pat nebuvo įvertintas nematerialus paveldas ir žmogiškųjų vertybių kaita šiame kultūriniame regione. Buvo susitelkta ties įpaveldintais kultūros paveldo turtais – pilimi, parku, koplyčia, tačiau kontekstas – kam tai priklauso – nebuvo aktualizuotas“, – sakė pranešėja.
Taip pat šis tyrimas parodė, jog čia egzistuoja atskirtis tarp vietos gyventojų ir žmonių, dirbančių pilyje, bei atskleidė opią problemą, kai per didelis dėmesys skirtas paveldo išsaugojimui, tačiau per mažas tradicijų puoselėjimui ir natūraliai paveldo apsaugai. Kitas faktas – dauguma kaimo bendruomenės narių savęs nelaiko bendruomene, nors pilį vertina ypatingai.
„Atlikdami tyrimą vietos gyventojų mes paklausėme, kokį jūs matote pilies vaizdinį? Jie nupiešė uždarytų durų paveikslą. Tą atskirtį dar labiau sustiprina tai, kad vietos žmonių lūkesčiai yra lokalūs, o pilies savininkų ir kultūros paveldo puoselėtojų yra orientuoti į gerokai platesnę auditoriją. Mes padarėme išvadą, kad pilis yra skirta tik turistams“, – pažymėjo doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Tad kyla natūralus klausimas, koks gi tas sėkmės receptas? Pranešėja reziumavo, kad paveldo bendruomenė veiks sėkmingai tada, kai derės trys segmentai: privatus, lokalus ir viešas.
Faro konvencijos rizikos nacionalinio saugumo kontekste
Valstybinė kultūros paveldo komisija nuo 2017 m. aktualizavo Faro konvenciją, domėjosi jos principais, buvo kalbama apie galimybes Lietuvai prie jos prisijungti. Tačiau, Lietuvos kariuomenės kanceliarijai ir Valstybės saugumo departamentui pateikus neigiamus vertinimus, planai liko neįgyvendinti.
Tuomet argumentuota, kad Faro konvencija gali būti panaudota kaip priedanga kuriant naujus organizacinius darinius, siekiančius falsifikuoti Lietuvos istoriją. Taip pat, kad Lietuva gali tapti pseudovisuomeninių, rusų pasaulio paveldo saugotojų organizacijų įkaitais.
2020 m. Lietuvos kariuomenės pozicija nepasikeitė: konvencijos ratifikuoti nereikėtų, o atskirų ir aktualių nuostatų, minimų konvencijoje, įgyvendinimą galima užtikrinti vadovaujantis nacionaline teise.
Naujausiais, š. m. birželio 3 d. duomenimis, Lietuvos kariuomenės kanceliarijos pozicija tapo dar griežtesne: „2022 m. prasidėjus pilno masto karo veiksmams Ukrainoje ir Rusijai bei jos sąjungininkėms suintensyvinus hibridinius priešiškus veiksmus prieš Lietuvą ir kitas Europos ir NATO valstybes, kur Rusija visas tarptautines sutartis ir organizacijas, naudoja selektyviai tik savo agresyviems veiksmams paremti arba legitimizuoti, tai ir Faro konvencija neabejotinai taptų dar vienu įrankiu tokiai veiklai vystyti“, – buvo rašoma jos atsakyme Paveldo komisijai.
Čia svarbu prisiminti Faro konvencijos 7 straipsnį „Kultūros paveldas ir dialogas“, kuris skatina gerbti interpretacijų įvairovę.
Faro konvencijos nuostatų integravimo į Lietuvos teisėkūrą aktualumas
Šioje dalyje doc. dr. Vaidutė Ščiglienė pasidalino „Smart Continent“ tyrimu, kuriame teigiama, kad Lietuvos teisės aktai „atitinka“ arba „iš dalies atitinka Faro konvencijos nuostatas“.
Šiuo metu konvencijai artimas nuostatas galima aptikti dviejuose įstatymų projektuose: Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo projekte ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo projekte.
„Labai svarbu, kad Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekte atsirado tezė, jog kultūros paveldo apsauga, išsaugojimas ir pažinimas yra viešasis interesas. Žinoma, čia kyla ir klausimas, kas gins tą viešą interesą? Paveldo komisijoje turėjome ne vieną atvejį, kai stebėjome ir labai aktyviai dalyvavome viešojo intereso gynimo procesuose, tačiau nepavyko įrodyti, kad reikia jį ginti. Tikėkimės, kad jei tokia nuostata atsiras įstatyme, ji turės ir visą infrastruktūrą“ – pabaigė pirmininkė.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais.