Vitebskas

Vitebsko miestas įsikūręs prie sraunios upės Dauguvos, kuri lėmė jo spartų augimą. Nio 974 m. minimas miestas įsikūrė IX–X a. rytų slavų krivaičių užimtose žemėse, nuo seno gyventose lietuvių. Pasak tradicijos, Vitebskas buvo įsteigtas Kijevo kunigaikštienės Olgos. XI a. jis buvo svarbus Polocko kunigaikštystės centras su strategiškai svarbia pilimi, o vandens kelias prekybos ryšiais jungė miestą su daugeliu kraštų – nuo Skandinavijos iki Graikijos. 1101 m. miestas tapo savarankiškos Vitebsko kunigaikštystės sostine.

Nuo XIII a. pradžios miestas buvo intensyviai puldinėjamas lietuvių. Nuo 1320 m. Vitebsko kunigaikštystę valdė Algirdas ir jo šeimos nariai, vitebskiečiai dalyvavo 1348 m. lietuvių kautynėse su Vokiečių ordinu ties Strėva. XIV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Vytautas panaikino Vitebsko kunigaikštystę ir pradėjo miestui bei sričiai skirti savo vietininkus. XVI a. pradžioje Vitebskas tapo vaivadijos centru, 1597 m. Zigmantas Vaza suteikė jam miesto savivaldos teises. XVI a. miestas kentėjo dėl karų su Maskva (1502–1536, 1562–1568), buvo stipriai nusiaubtas.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas tradiciškai stačiatikių gyvenamame mieste fundavo parapinę katalikų bažnyčią. XVII a. Vitebske virė aktyvus religinis gyvenimas, buvo pastatyta keletas skirtingų konfesijų sakralinių pastatų. Sudarius bažnytinę uniją ir įsiplieskus stipriai nesantaikai tarp unitų ir stačiatikių, 1623 m. stačiatikiai Vitebske nužudė Polocko unitų arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių, o jo kūną įmetė į upę. Dėl nusikaltimo vadovas atėmė iš Vitebsko miesto teises ir privilegijas, kurios grąžintos 1644 metais. 1654 m., po ilgos aphulties, miestas buvo užimtas maskvėnų kariuomenės, bet po 1667 m. sudarytos taikos vėl grąžintas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Per Šiaurės karą, 1708 m., Petro I įsakymu Vitebskasbuvo sudegintas, vėliau patyrė nuosmukį. 1772 m., per Abiejų Tautų Respublikos pirmąjį padalijimą, atiteko Rusijai, 1924 m. buvo prijungtas prie Baltarusijos SSR, ne kartą siaubtas ir griautas. Atstatytas po antrojo pasaulinio karo.

XVII–XVIII a. Vitebskas, kaip svarbus administracinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras ir savivaldus miestas, išsiskyrė vienuolynų gausa. Vienas ryškiausių – 1682 m. Vitebsko pavieto žemės teismo raštininko Adomo Pranciškaus Kisieliaus funduotas bizilijonų vienuolynas su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) katedra. Ji pastatyta palaimintuoju paskelbto Juozapato Kuncevičiaus žūties vietoje, prie turgaus aikštės.

Parengta pagal: VADOVAS po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sud. A. Paliušytė, I. Vaišvilaitė (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012).

Baltarusija
Vitebskas
nekilnojamasis kultūros paveldas
vietovės
1350-1400
1400-1450
1450-1500
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.1.2. atpažinimo principas
Algirdas (1296–1377)
Vytautas Didysis (apie 1350–1430)
Zigmantas Vaza (1566–1632)