Vėluvoje iki XIII a. vid. stovėjo prūsų pilis. 1255 m. kryžiuočiai ją sunaikino (išdavė pilies vadas Tiška). Jie čia pasistatė savo pilį, kurią 1264 m. bandė užimti Herkaus Manto vadovaujami sukilėliai kartu su sudūviais. Jie puldinėjo pilį aštuonias dienas, kol vieną dieną į kovą stojo visi prūsai: šauliai su ietimis, patrankininkai su akmenimis, kiti su pagaliais ir šiaudais pilai padegti. Apgultuosius visaip erzino, tačiau šiems pavyko sužeisti Herkų Mantą. Tuomet sunerimę prūsai iš apgulties pasitraukė. 1280 m. jiems visgi pavyko Vėluvos pilį sugriauti. Netrukus ji buvo atstatyta. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai ne kartą lankėsi Vėluvos apylinkėse. Čia jie buvo 1323 m. ir 1347 m. Kęstutis su Narimantu apsupo Vėluvos pilį, bet jos nepaėmė. 1376 m. Kęstutis su Algirdu siaubė Vėluvos apylinkes, bet pilies nešturmavo. 1410 m. prie jos buvo Vytautas. Pilis iki mūsų dienų neišliko. Ji stovėjo senamiesčio pietrytinėje dalyje, į rytus nuo bažnyčios griuvėsių. 1347 m. kartu su miestu sudegė pirmoji Vėluvos bažnyčia. 1360 m. iškilo nauja, akmeninė, trijų navų su bokštu bažnyčia. Joje buvo vertingas 1633 m. altorius, daug XVII a. skulptūrų. 1944 m. bažnyčia apgadinta.
Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).