Vėluvoje iki XIII a. vid. stovėjo prūsų pilis. 1255 m. kryžiuočiai ją sunaikino (išdavė pilies vadas Tirska) ir pasistatė savo pilį. Ją 1264 m. bandė užimti Herkaus Manto vadovaujami sukilėliai kartu su sūduviais. Jie puldinėjo pilį aštuonias dienas, kol vieną dieną į kovą stojo visi prūsai: šauliai su ietimis, patrankininkai su akmenimis, kiti su pagaliais ir šiaudais piliai padegti. Apgultuosius visaip erzino, tačiau šiems pavyko sužeisti Herkų Mantą. Tuomet sunerimę prūsai iš apgulties pasitraukė. 1280 m. jiems pavyko Vėluvos pilį sugriauti. Netrukus ji buvo atstatyta.
Vėluvos apylinkėse ne kartą lankėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai. 1347 m. kovodama su Ordinu į Vėluvą įžengė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė ir, anot Vygando Marburgiečio, viską (įskaitant ir bažnyčią) sudegino. Po šio antpuolio Vėluvos pilies vietoje didysis magistras Heinrichas Dusemeris 1349 m. įkūrė pranciškonų vienuolyną. Apie 1360–1400 m. buvo atstatoma bažnyčia, apie 1350–1380 m. miestas apjuostas gynybine tvora su 4 bokštais, 1382 m. pastatyta rotušė. 1382 m. Vėluvą vėl puolė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio vadovaujama kariuomenė. 1410 m. prie jos buvo Vytautas. Pilis iki mūsų dienų neišliko. Ji stovėjo senamiesčio pietrytinėje dalyje, į rytus nuo bažnyčios griuvėsių.
Vėluvos apylinkėse iki pat 1945 m. gyventa lietuvių. Dabar dar išlikę dalis senamiesčio pastatų, rotušė, gotikinės bažnyčios liekanos.
Safronovas Vasilijus, https://www.mle.lt/straipsniai/veluva
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
