Tvangstės, Karaliaučiaus pilys, pilies biblioteka

Tvangstės pilis stovėjo ant kalvos, dešiniajame Priegliaus krante (tarp Naujojo ir Senojo Priegliaus santakos ir pilies tvenkinio). Kryžiuočiai ją sudegino ir 1255 m. toje vietoje pasistatė savo pili. Ji taip pat buvo medinė. Veliau pietvakarinėje kalvos dalyje iškilo mūrine pilis, apjuosta dviem sienom su devyniais bokštais. Kryžiuočiams ginklu talkinusio Čekijos karaliaus Otakaro II garbei pilis buvo pavadinta Karaliaus kalnu, o jos įkūrimo metus imta laikyti miesto įkūrimo metais. 1260 m. prasidėjus Didžiajam prūsų sukilimui, prūsai stengėsi Karaliaučiaus pili paimti. Jie pirmiausia savo laivais užblokavo Priegliaus žiotis. kad niekas negalėtų priartėti prie pilies. Tačiau Ordinui pavyko rasti išdaviką, kuris slapta pragręžė prūsų laivų dugnus ir tie ėmė skęsti. Tada buvo imtasi kitų priemonių. Kaip rašo Petras Dusburgietis, jie vienbalsiai nutarė, kad reikia pastatyti tiltą per Prieglių ir abiejuose galuose įrengti po stiprų kuorą. Turint omenyje Priegliaus plotį, galima teigti prūsus buvus gerais inžinieriais. Tik žūtbūt susikovus, Ordinui pavyko sudeginti prūsų pastatyta tiltų. Karaliaučiaus šturmuoti buvo atvykęs Mantas su jungtine kelių sričių kariuomene. Per kautynes jis buvo sužeistas ietimi, Sukilėliai atsitraukė nepaėmę pilies. 1263 m. pilies apgulčiai vadovavo sembas Nalubas.  1273 m. po nesėkmingo bandymo paimti Karaliaučiaus pilį apsiausties vadas bartas Glapas pateko į kryžiuočių nelaisvę ir buvo pakartas ant kalvos, esančios į vakarus nuo pilies. Paskui kalnas ilgai buvo vadinamas Glapo kalnu. Vėliau Rollberg (iki 1945 čia buvo gatvė, vadinama Rollberg Str.). 1312 m. Karaliaučiaus pilyje įsikūrė vyriausiasis Ordino maršalas.

Po Didžiojo prūsų sukilimo tiek prūsų, tiek atvykusių lietuvių buvo ne kartą norėta paimti Karaliaučiaus pilį. 1370 m. čia žygiavo jungtinė Algirdo ir Kęstučio kariuomenė. Dar nespėjo jie susijungti, o Kęstučiui jau teko kautis prie Rūdavos. Karaliaučiaus pilis liko neliesta. Kryžiuočių kronikose minima, jog 1409 m. j Karaliaučių norėjęs žygiuoti Vytautas. 1412 m. Žemaitijos bajorai vėl ragino Vytautą traukti j Karaliaučių, „nes tai yra jo tėvų žemė“. 1457 m. į Karaliaučių atsikėlė Ordino vyriausiasis magistras, o po 1454–1466 m. karo Ordinas čia perkėlė savo sostinę iš Marienburgo.

XVI a. 2,5–3 km spinduliu nuo pilies buvo pastatytas gynybinis pylimas, žinomas Lietuvių pylimo vardu. Pradžioje tai buvo tik aukštas žemės pylimas su giliu ir plačiu grioviu. Bėgant laikui jis keitėsi. 1626–1634 m. pagal lietuvių architekto Teofilio Spynausko projektą Lietuvių pylimas buvo pirmą kartą rekonstruotas. Pastatyti bastionai, kazematai. Ypač darbai paspartėjo Karaliaučiuje apsigyvenus paskutiniam Biržų–Dubingių Radvilų šakos atstovui – Boguslavui Radvilai, tapusiam Brandenburgo ir Prūsijos valdovo kunigaikščio Frydrycho patarėju ir Prūsijos generalgubernatoriumi. Jis apjuosė Karaliaučių gynybiniu pylimu.

XVII a. pilis, kuri tapo hercogų dvaru, buvo rekonstruota. Pilies bažnyčioje buvo karūnuojami Prūsijos karaliai. Vėliau joje įšventindavo evangelikų kunigus. 1675 m. spalio 21 d. čia buvo įšventintas Pilypas Ruigys, o 1743 m. spalio 21 d. – Kristijonas Donelaitis.

Pilyje veikė sena biblioteka, karališkoji vokiečių draugija, „Prūsijos“ muziejus. Po Antrojo pasaulinio karo iš pilies, atlaikiusios Karaliaučiau šturmą, liko vien plikos sienos, kurios 1967 m. A. Kosygino nurodymu buvo susprogdintos. Dabar šioje vietoje – centrinė aikštė su buv. Tarybų rūmais.

Nuo 2001 m. pilies teritorijoje vykdomi Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“ finansuojami tyrimai, kurių metu 2005 m. birželio mėn. buvo rasta sidabrinė dėžė su medaliais ir amuletais iš muziejaus kolekcijos. 2015 m. regiono valdžia surengė tarptautinį architektūros konkursą „Miesto širdis“, kad būtų sukurta Karaliaučiaus istorinio centro – Karalių kalvos ir aplinkinės teritorijos – plėtros koncepcija. Per konkursą taip pat buvo svarstomos galimybės atstatyti pilį.

Seniausia ir turtingiausia kunigaikščio Albrechto pilyje biblioteka įsteigta Karališkoji biblioteka (pirmoji Mažojoje Lietuvoje). Ji buvo uždara. Visuomeniniams ir valstybiniams reikalams buvo 1534 m. įkurta pilies biblioteka. Po Albrechto mirties jos buvo sujungtos.
1806  m. biblioteka turėjo 18 800 knygų — daugiau negu Vilniaus universiteto biblioteka. Buvo sukaupta beveik visus su Prūsija, Didžiąja ir Mažąja Lietuva susijusios spausdintos knygos ir rankraščiai. Bibliotekoje, atrodo, yra skaitę S. Rapolionis, A. Kulvietis, M. Mažvydas, J. Bretkūnas. Jos bibliotekininku yra buvęs I. Kantas. 1810 m. pilies ir universiteto bibliotekos buvo perkeltos į naują pastatą, o 1827 m. jos buvo sujungtos (1901 m. įsikūrė Mitteltragheim Str. 22).

 

1943–1944 m. visi krašto archyvai, taigi ir muziejaus fondai, buvo paslėpti Vokietijos dvaruose. Apie dešimtadalis vertybių dingo 1945 m. Didesnioji dalis buvo vėl surinkta ir laukia tyrinėtojų Getingeno universitete, Prūsijos palikimo kultūros mokslo įstaigose. Nemaža raštų atsidūrė Olštino (Lenkija) archyvuose.

 

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990);

https://lt.wikipedia.org/wiki/Karaliau%C4%8Diaus_pilis .

Karaliaučiaus sritis
Kaliningradas
Teofilis Spynauskas
nekilnojamasis kultūros paveldas
nematerialus kultūros paveldas
archeologija
atmintinos vietos
1250-1300
1300-1350
1350-1400
1400-1450
1450-1500
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
1800-1850
1850-1900
1900-1950
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.2.1. atpažinimo principas
4.2.3. atpažinimo principas
Teofilis Spynauskas
Abraomas Kulvietis (1510–1545)
Algirdas (1296–1377)
Boguslavas Radvila (1620–1669)
Herkus Mantas (m. 1273)
Jonas Bretkūnas (1536–1602)
Kęstutis (apie 1297–1382)
Kristijonas Donelaitis (1714–1780)
Martynas Mažvydas (1510–1563)
Pilypas Ruigys (1675–1749)
Vytautas Didysis (apie 1350–1430)