Gyvenvietė prie Lazdėnų kelio, 3 km į rytus nuo Ragainės, Nemuno pakrantėje. 1,5 į rytus nuo kaimo yra piliakalnis, vad. Kaukaro kalnu. Literatūroje jis priskiriamas tiek Tusainiams, tiek Eisuliams.
1871 m. Tusainiai jau turėjo riteriškojo dvaro titulą (patį aukščiausią statusą Prūsijos valstybėje). Tuomet dvaro centre stovėjo 13 sodybų su 223 gyventojais. Be absoliučios daugumos evangelikų liuteronų, dar buvo du katalikai. Užregistruoti 83 vaikai (iki 10 metų amžiaus). 155 žmonės mokėjo skaityti ir rašyti, 5 nebuvo baigę mokslų, o 74 pripažinti beraščiais. Surašymo metu 9 žmonės buvo išvykę uždarbiauti kitur.
1873 m. baigęs Karalienės mokytojų seminariją, į Tusainius atvyko dirbti mokytojas Endrikis Radžiūnas. Čia jis mokytojavo iki 1844 m., o vėliau — Naujadvaryje (12,5 km į vakarus nuo Tilžės). Dėl amžiaus ir sunkios ligos atsisakė mokytojo pareigų ir pardavęs bityną persikėlė į Tilžę, kur mirė 1917 m. Nuo 1880 m. bendradarbiavo F. Kuršaičio leidžiamame „Keleivyje iš Karaliaučiaus“ ir Klaipėdoje ėjusioje „Lietuviškoje ceitungoje“. 1887 m. buvo priimtas į Lietuvių literatūros draugiją Tilžėje. Pats reikšmingiausias jo literatūrinis darbas — laisvai iš vokiečių kalbos verstas J. H. Kampės „Jaunasis Robinzonas“ (išėjo 2 leidimai). Daugiausia rašė apie bites ir bitininkavimą, ilgainiui tapo garsiu bitininku (jo bityne 1902 m. buvo 106 aviliai). Valdžios padedamas savo bityne jis įsteigė bitininkavimo kursus (veikė nuo 1880). Į juos buvo priimama apie šešis ir daugiau bitininkų iš visos Mažosios Lietuvos. Manoma, kad 1879 m. Tilžėje išėjo pirmoji E. Radžiūno knyga apie bites „Naudingos bičių knygelės“, o 1882 m. Klaipėdoje —bitininkystės vadovėlis (vėliau pasirodė dar dvi jo laidos) lietuvių ir vokiečių kalbomis.
Pokariu didžioji Tusainių dvaro sodyba buvo visiškai sunaikinta – toje vietoje teliko dykvietė su neaiškiais pėdsakais.
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
www.voruta.lt/martynas-purvinas-tusainiai-ir-karlsbergas
