Trakėnai (vok. Trakehnen, nuo 1929 Trakehnen ir Groß Trakehnen, rus. Jasnaja Poliana) – kaimas Rūdupio upės krante, 17 km į pietryčius nuo Gumbinės, 10 km į pietvakarius nuo Stalupėnų. Atsirado padalijus Rudupėnų kaimą. Čia, miško trake, buvo dvarelis. Trakėnuose ir apylinkėse lietuviai augino žirgus, kurie vėliau gavo Trakėnų veislės vardą. Jie išvesti iš XVI a. čia dar buvusių laukinių arklių. Trakėnų pirmtakai – vietiniai sveikų (prūs. sweykis, vok. Schweiken) veislės arkliai, kilme artimi laukiniams arkliams tarpanams, išvaizda panašūs į Lietuvos žemaitukus.
1732 m. karaliaus Frydricho Vilhelmo įsakymu Trakėnuose įkurtas žirgynas, kuriame buvo auginama iki 1200 žirgų. Nuo 1821 Trakėnų žirgyne užaugintais Rytprūsių šiltakraujais (vok. Ostpreußisches Warmblut) arkliais buvo aprūpinta visa Prūsijos armija. Tarpukariu žirgynui priklausė 16 palivarkų: Bajorgalių, Gurdžių, Danckiemio, Juodžlaukių, Matiškiemių ir kiti. Trakėnai priklausė Enciūnų parapijai. Kaime išlikę 3 ikikariniai pastatai. 1932 m., minint Trakėnų žirgyno 200-ąsias metines, parke prie dvaro atidengtas paminklas žirgui. Po Antrojo pasaulinio karo jis dar stovėjo, vėliau buvo perkeltas į Timiriazevo Žemės ūkio akademiją.
Mažojoje Lietuvoje buvo daug arklių: kiekviena apygarda kilus karui galėjo duoti po 2000 arklių, Semba – 4000, Sūduva – 6000. Lietuviai patys garsėjo gerais raiteliais. O. Glogau rašė: „Lietuvininkės yra <…> puikios jojikės. Priežodis sako, jog „lietuvininkas gimęs su kamanomis rankoj“. Pasitaiko matyti visai mažų, 4–6 metelių berniūkščių dumiant ant žirgo be balno ir be kamanų <…> Turgaus dieną matai jaunas ir senas moteris, pulkeliais jojančias į miestą“.
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
Safronovas Vasilijus, https://www.mle.lt/straipsniai/trakenai
