Tepliava

Kategorija: Nekilnojamasis kultūros paveldas
Сергей С. Петров nuotrauka, CC BY-SA 4.0

Tepliava (vok. Tepliuva, Tapiau) – miestas Priegliaus ir Deimenos išsišakojime. Tai vienas iš svarbesnių nadruvių centrų, kryžiuočių kronikose vadintų Tapiow, Tapiowe vardais. 1935 m. vakarinėje miesto dalyje aptiktas XI–XIII a. pilkapynas su įkapėmis. Į rytus nuo Tepliavos piliakalnis vadinamas Lopetų kalnu.

Kryžiuočiai čia pirmą kartą pasirodė 1255 m. 1265 m. Priegliaus dešiniajame krante jie pasistatė medinę pilaitę. 1280–1301 m. Tepliava buvo komtūrijos centras. Kiek šiauriau nuo miesto buvo Deimenos ištakos. Per didelius potvynius Prieglius susiliedavo su Deimena. Apie 1350 m. kryžiuočiai iškasė kanalą, kuriuo sujungė šias upes. Prie Tepliavos pilies įtaisė šliuzą. Vėliau Deimenos aukštupys buvo gilinamas. Todėl šliuzo jau nebereikėjo. 1770 m. jis buvo išardytas, ir Priegliaus vanduo savaime pradėjo tekėti Deimena. Šaltiniuose upė vadinama Deyme, Dehme, Deim. Tačiau senasis jos vardas yra Laba, o miestas žemupyje – Labutė.

1383 m. spalio 21 d. pabėgęs iš Krėvos kalėjimo čia Vygando vardu slapta krikštijosi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jo krikšto tėvas buvo Ragainės komtūras Vygandas fon Balterheimas, o krikšto motina – Tepliavos seniūno žmona. Pilies kalėjime kalėjo Kęstučio sūnus Vaidotas.

XVI a. pilis buvo rekonstruota. 1568 m. kovo 20 d. joje mirė paskutinis Kryžiuočių ordino didysis magistras ir pirmasis Prūsijos hercogas Albrechtas. 1525 m. jis pavertė (sekuliarizavo) Kryžiuočių ordiną pasaulietine organizacija, įvedė šiame krašte Liuterio mokslą. Jo lėšomis buvo spausdinami pirmieji lietuviški raštai. 1797 m. atidaryta nusenusių kareivių elgetų prieglauda. Jos ataskaitos dar po 1923 m. buvo spausdinamos ir lietuvių kalba. 1878 m. pilis buvo perstatyta: paaukštinta, nugriauti kampiniai bokštai.

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).