Tepliava, Tepliuva (vok. Tapiau) – miestas Priegliaus ir Deimenos išsišakojime. Tai vienas iš svarbesnių nadruvių centrų, kryžiuočių kronikose vadintų Tapiow, Tapiowe vardais. Vietovė buvo gyvenama jau geležies amžiuje: 1935 m. miesto vakarinėje dalyje aptiktas XI–XIII a. kapinynas, kuriame rasta prūsų kario liekanų ir ginklų likučių, arklio kapas, galąstuvas kardui galąsti, geležinis durklas, peilis.
Pirmąsyk vietovė paminėta Petro Dusburgiečio, aprašiusio, kaip 1254–1255 m. Bohemijos karalius Pršemislas II Otakaras užsitikrino Tepliavos apylinkių gyventojų nuolankumą. Kryžiuočiai 1265 m. Priegliaus dešiniajame krante pasistatė medinę pilaitę. 1280–1301 m. Tepliava buvo komtūrijos centras. Kiek šiauriau nuo miesto buvo Deimenos ištakos. Per didelius potvynius Prieglius susiliedavo su Deimena. Šaltiniuose upė vadinama Deyme, Dehme, Deim. Senasis jos vardas yra Laba.
1383 m. spalio 21 d. pabėgęs iš Krėvos kalėjimo čia Vygando vardu slapta krikštijosi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jo krikšto tėvas buvo Ragainės komtūras Vygandas fon Balterheimas, o krikšto motina – Tepliavos seniūno žmona. Pilies kalėjime kalėjo Kęstučio sūnus Vaidotas.
Gyvenvietė prie pilies pradėjo formuotis apie 1450 m. pasibaigus karams. 1502 m. paskirtas kunigas parapinei bažnyčiai. XVI a. pilis buvo rekonstruota. 1568 m. joje mirė paskutinis Kryžiuočių ordino didysis magistras ir pirmasis Prūsijos hercogas Albrechtas. 1525 m. jis pavertė (sekuliarizavo) Kryžiuočių ordiną pasaulietine organizacija, įvedė šiame krašte Liuterio mokslą. Jo lėšomis buvo spausdinami pirmieji lietuviški raštai.
Tepliava plėtėsi dėl krovinių, ypač medienos, gabenimo Deimena ir Priegliumi į Karaliaučių. 1722 m. karalius Friedrichas Wilhelmas I suteikė miesto teises, patvirtino herbą.
1797 m. pilyje atidaryta senyvų kareivių prieglauda. Jos ataskaitos dar po 1923 m. buvo spausdinamos ir lietuvių kalba. 1878 m. pilis buvo perstatyta: paaukštinta, nugriauti kampiniai bokštai. Tarpukariu Tepliavoje veikė garlaivių, kursavusių iš Karaliaučiaus į Vėluvą, Tilžę bei Klaipėdą, stotis.
1945 m. ir ypač pokario metais Tepliava smarkiai nukentėjo. Išliko XIV–XX a. pastatų kompleksas pilyje bei dalis senamiesčio, įskaitant bažnyčią, kurioje dabar įsikūrusi stačiatikių cerkvė, bei rotušė, statyta 1922 m.
Safronovas Vasilijus, https://www.mle.lt/straipsniai/tepliava
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
