1404 m. minimas čia buvęs dvaras. 1409 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė siaubė šias apylinkes. 1413 m. ir 1420 m. šaltiniuose randame, kad Ordinas reikalavo iš Vytauto grąžinti iš Tamoviškių dvaro išsivestus belaisvius.
Apie čia stovėjusią pilį išliko toks padavimas: Ant stataus Kamsvykalnio, esančio dešiniajame Ungurupės krante, stovėjo pilis, kurios valdovas buvo žiaurus. Kartą jo žmona įsakė valdiniams, kad jie valdovą surištų ir gyvą užmūrytų pilyje. Jos valdomi žmonės dar labiau vargo. Dievas pagailėjo žmonių ir nugramzdino pilį. Prakeiktoji valdovė virto juoda karvė. Vieni pasakoja, kad ją gainiojosi juoda katė, kiti — kad raiteliu pavirtęs jos vyras. Valdovės sūnus dažnai užtardavo žmones, kurie jo ilgai nepamiršo. Jie dideliu akmeniu piliakalnio papėdėje pažymėjo jo kapą.
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
