Nedidelė Šventojo vyskupo ir kankinio Stanislovo bažnyčia ir to paties vardo institutas pačiame istorinio senamiesčio centre yra svarbus istorinis objektas Romoje, kuriuo didžiuotis gali ne tik dabartiniai jos šeimininkai lenkai, bet ir lietuviai. 1575 m. lenkų kardinolas Stanislovas Hozijus (1504–1579 m.), įtakingas Šventojo Sosto hierarchas ir katalikų Bažnyčios veikėjas Romoje, atkreipė dėmesį, kad mieste nėra vienos vietos, kurioje galėtų telktis jo kraštiečiai. Šitaip gimė mintis kurti nacionalinę bažnyčią su svečių namais piligrimams ir bendrabučiu studentams iš Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės.
Vokiečių kilmės kardinolas S. Hozijus buvo artimai susijęs su LDK sostine Vilniumi. Jo oficiali gimimo vieta Krokuva, tačiau kai kurie istorikai neatmeta, kad jis galėjo gimti Vilniuje, nes jo gimimo metais Ulrichas Hozijus, Stanislovo tėvas, atvyko į Lietuvą, dirbo Kaune, tapo Vilniaus kaštelionu, vėliau Vilniaus vėliavininku. Savo jaunystės metus Stanislovas praleido Vilniuje.
Šv. Stanislovo bažnyčia bei svečių ir piligrimų patalpos įsteigiamos 1578 m. Fundatoriais tampa LDK Didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Ona Jogailaitė (1523–1596 m.) ir jos vyras LDK Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras (1533–1586 m.), kiti Lenkijos karalystės ir LDK, vėliau ATR, magnatai ir didikai. Dabartinę išvaizdą šventovė įgavo 1757-aisiais, kai buvo baigti statyti gretimi svečių namų pastatai, galutinai įrengtas interjeras. Bažnyčios renovacija atlikta Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais, todėl virš presbiterijos arkos (po skliautais) yra jo asmeninis herbas su skydu „Tauras“: jo centre tauras ir kraštuose ATR herbo ženklai – du Lietuvos vyčiai ir du Lenkijos ereliai.
XX a. pradžioje čia veikiusio Šv. Stanislovo instituto rektoriumi tampa kun. K. Prapuolenis. Institutas tapo svarbiu lietuvybės centru.
Bažnyčios grindys nuklotos keliomis dešimtimis atminimo lentų Šv. Stanislovo bažnyčios ir instituto veikėjams, Lenkijos ir Lietuvos kunigaikščiams ir bajorams, piligrimams ir, galbūt, studentams. Kai kurios atminimo lentos įmūrytos sienose. Kai kurie vardai susiję su Lietuva, Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kaip pavyzdžiui: Petras Narbutas, Nobilis Lituanus (mirė 1633 m., būdamas 18 m.), Valerijonas Meištavičius (1893–1982 m.), Pajuosčio bajoras, Vilniaus prelatas, Šventojo Sosto diplomatas, Lietuvos ir Lenkijos šaltinių leidėjas.
Bažnyčios skliautuose yra freska „Šventojo Stanislovo šlovė“ (1774–1777 m.). Kai kas šią freską priskiria Pranciškui Smuglevičiui, 1763–1784 m. gyvenusiam Romoje. Joje pavaizduotas Lietuvos dangiškasis globėjas šv. Kazimieras Jogailaitis su šviesiai mėlynos spalvos apsiaustu. Taip pat bažnyčioje ant altoriaus pastatyta maža Vilniaus Aušros vartų Gailestingumo Dievo Motinos Mater Misericordiae paveikslo kopija. Tai – vilnietės grafienės, Romoje mirusios ir palaidotos Janinos Umiastovskos dovana.
Kubilius Saulius Augustinas, https://www.itlietuviai.it/sv-stanislovo-baznycia-romoje-jos-reiksme-lietuvai-ir-islike-lietuvybes-zenklai/
