Šv. Mikalojaus, Šteindamo bažnyčia

Karaliaučiaus Šv. Mikalojaus, vėliau Šteindamo bažnyčia pastatyta 1263 m., vėlesniais amžiais ne kartą atnaujinta. Šioje bažnyčioje bene pirmą kartą nuskambėjo lietuvių kalba. Mat jau 1523 m. šioje miesto pakraščio bažnyčioje vyko lietuvių pamaldos. Reformacijos laikais bažnyčia atiteko lietuviams. Tarpukario metais tai buvo universiteto bažnyčia.

Pirmuoju lietuvių klebonu apie tapo 1531 m. tapo kunigaikščio Albrechto pasikviestas Šilalės klebonas Jonas Tartilavičius  –  Batakietis (Tartyla). Jis ir pradėjo Karaliaučiuje laikyti pamaldas lietuviškai. Nuo 1550 m. Šteindamo bažnyčios pastorius, vėliau Martyno Mažvydo pusbrolis, religinės literatūros vertėjas Baltramiejus Vilentas (kuris išvertė Liuterio mažąjį katekizmą, paskelbė M. Mažvydo giesmyną). Tuo metu vis daugiau lenkų kėlėsi į Karaliaučių. Lietuviai naudojosi bažnyčia pakaitomis su lenkais. Mirus B. Vilentui, 1587 m. birželio 11 d. į jo vietą iš Labguvos buvo perkeltas Jonas Bretkūnas, kuris laikė tik lietuviškas pamaldas. Karaliaučiuje, kur nereikėjo rūpintis bažnyčios ūkiu, jis ėmėsi literatūrinės veiklos, jis išleido giesmyną, „Postilę“, baigė versti Bibliją į lietuvių kalbą. 1601 m. pabaigoje Karaliaučiuje prasidėjo maras, vėl pratrūkęs 1602 m. vasarą. J. Bretkūnas, eidamas 67-uosius metus, mirė maru. 1603 m. lietuviams buvo atiduota erdvesnė Zakheimo bažnyčia, o Šteindamo palikta lenkams.

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).