Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (pranc. Sophie de Choiseul-Gouffier, kiti du jos vardai – Viktorija ir Klementina) – viena pirmųjų moterų rašytojų istorinėje Lietuvoje, rašiusi ir leidusi knygas, tarp jų ir istorinius romanus, prancūzų kalba.
Rašytoja gimė Žaludko dvare, netoli Lydos, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Jos mama buvo Marijona (Marijana) Pšezdzieckytė Tyzenhauzienė, tėvas Ignotas Tyzenhauzas. Jų santuoka nebuvo sėkminga, tad Sofijos tėvai greitai išsiskyrė. Motina dažniausiai gyvendavo Varšuvoje, o tėvas – Rokiškio dvare. Nuo vaikystės namuose, kuriuose ji gyveno, buvo kalbama prancūzų kalba, tad ši kalba buvo jos gimtoji – šia kalba ji kalbėjo, skaitė, rašė. Ją ir seserį Aleksandrą piešimo mokė dailininkas Jonas Rustemas (1762 –1835), būsimasis Vilniaus universiteto profesorius. Būdama dvidešimt aštuonerių metų ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Antuano Luiso Oktavijaus de Šuazel-Gufjė (pranc. Antoine Louis Octave de Choiseul-Gouffier) (1773–1840). Sofijos ir Oktavijaus santuoka buvo įregistruota 1818 m. vasario 3 d. Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Sofijos sūnaus Aleksandro garbei Plungės rajone vienas kaimas – Aleksandravas – yra pavadintas jo garbei. Sofija Tyzenhauzaitė Platelių dvare buvo sukaupusi didelę spaudinių kolekciją (didelė jos dalis, taip pat ir Platelių dvaro archyvas dabar saugoma Telšiuose veikiančiame Žemaičių muziejuje „Alka“). Labiausiai Sofija mylėjo Lietuvą. Dažnai lankydavosi Vilniuje, svečiuodavosi pas gimines ir bičiulius, vaidino mieste veikusiame mėgėjų teatre. Rašyti Sofija pamėgo jaunystėje, o pirmąją knygą ji išleido 28-erių metų amžiaus – 1818-aisiais. Tai buvo istoriniais įvykiais paremtas romanas „Lenkai Sant Domingo saloje“. Kiti jos kūriniai: „Barbora Radvilaitė“(1820 m.), „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824 m.), „Politikos nykštukas“ (1827 m.), „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831 m.), „Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“ / „Reminiscencijos“ (1862 m.), „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875 m.), „Litanijos“ (1878 m.).
Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Sofija praleido Prancūzijoje. Mirė 1878 m. gegužės 28 d. Nicole, būdama 88-erių metų amžiaus. Palaidota Paryžiuje, grafų Šuazelių šeimos kapavietėje.
Romanuose „Barbora Radvilaitė“, „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ ir „Politikos nykštukas“ autorė rinkosi medžiagą iš ankstesnės, XIV–XVI a., Lenkijos ir Lietuvos istorijos. Romanai, parašyti prancūzų kalba, buvo skirti tarptautinei publikai, ir vienas jų tikslų buvo populiarinti Lenkijos ir Lietuvos istoriją už krašto ribų (dėl to jie buvo ap-rūpinti paaiškinimais).
Romano „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga“ pratarmėje panašią intenciją nurodė pati autorė:
Tarp didingų Jogailos pilies griuvėsių, to buvusios lietuvių didybės lopšio, mąsčiau apie šį kūrinį ir su malonumu vaizdavausi pirmykščius mano gimtosios šalies papročius. Negaliu išsakyti, koks melancholiškas žavesys mane traukė prie tų šlovės ir galybės atsiminimų… Neketinu savo jausmų perlieti į skaitytojų sielą. Būsiu laiminga, jei pajėgsiu bent kiek pažadinti jų susidomėjimą tauta, kuri per mažai žinoma istorijoje, ir kurios vardas dėl daugelio nelaimingų įvykių yra beveik pražuvęs!
Savo komunikacine strategija Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė romanai iš principo buvo „transnacionaliniai“: autorė, rašydama tuometinės Europos išsilavinusios publikos lingua franca, literatūriniame diskurse tęsė kovą dėl Lenkijos ir Lietuvos Respublikos buvimo Europoje – jos istorinėje vaizduotėje ir atmintyje. Autorė, skeptiškai vertinusi politines ATR atkūrimo galimybes su Napoleono pagalba ir tiesiogine prasme netapusi „savo šalies Žana dʼArk“, tačiau patyrusi literatūros simbolinio kapitalo galią, dalyvavo istorijoje skleisdama žinią apie Lenkijos ir Lietuvos valstybės istorinę šlovę, kovodama su stereotipu, kad lenkai ir lietuviai yra barbarai, nusipelnę būti pašalinti iš Europos žemėlapio bei jos istorijos.
Danutė Mukienė, „Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (pranc. Sophie de Choiseul-Gouffier, 1790 –1878)“, Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, el. žurnalas „Žemaičių žemė“
Brigita Speičytė, Istorija aristokratės akiratyje: Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė istoriniai romanai, Colloquia, 45, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020
