Senojo Karaliaučiaus universiteto vieta

Protestantizmui Mažojoje Lietuvoje skleisti trūko dvasininkų, mokančių vietos gyventojų kalbą. Pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dukters Sofijos Jogailaitės sūnus) 1542 m. įsteigė Karaliaučiaus partikuliarą (aukštesniąją mokyklą) dvasininkams rengti. Vedėju buvo paskirtas kunigaikščio Albrechto padėjėjas Abraomas Kulvietis. Netrukus partikuliaras buvo perorganizuotas į Karaliaučiaus universitetą. A. Kulvietis tapo jo graikų ir hebrajų kalbų profesoriumi. Universiteto bibliotekos užuomazgų būta jau 1547 m. universiteto pirmatake – partikuliare. 1569 m. kartu su universiteto bendrabučiu įkurta biblioteka, kuria viešai pradėta naudotis 1724 m. Ji buvo daug skurdesnė už Vilniaus universiteto biblioteką (1789 m. turėjo 7500 tomų, o 1773 m. Vilniaus bibliotekoje būta 11000 tomų).  Iki XVIII a. lietuviškų knygų bibliotekoje beveik nebuvo. Jų atsirado vėliau. Knygos buvo labai retos, sukaupta unikalių inkunabulų. Bibliotekoje yra skaitęs Jurgis I Konstantinas Pliateris ir S. Stanevičius, Maironis ir daug kitų kultūros veikėjų.

Karaliaučiaus universitete mokėsi nemažai lietuvių. Kunigaikščio Albrechto lėšomis buvo išlaikomi ir mokomi 28 moksleiviai – tarp jų ir 8 lietuviai. Jie, kaip ir kiti stipendiatai, turėjo prisiekti, kad mokysis stropiai ir baigę mokslus neišvyks iš Tėvynės. Karaliaučiaus universitetą baigė B. Vilentas, P. Ruigys, P. Milkus, M. Pretorijus, E. Gizievijus ir daugelis kitų Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojų.

Universitetas įsikūrė Knypavos saloje, kairėje katedros pusėje. Jis kartu su katedros mokykla (įkurta XIV a. ir vėliau pervadinta Albrechto kolegija) sudarė uždarą ansamblį su vartais į Šv. Petro aikštę (priešais katedrą). Čia universitetas veikė iki 1862 m., kai gavo naujus rūmus Šteindamo rajone.

Karaliaučiaus universitetas buvo iškilmingai atidarytas 1544 m. rugpjūčio 14 d. Buvo įsteigtos keturios katedros: Teologijos, Teisės, Medicinos ir Laisvųjų menų |(filosofijos, filologijos, istorijos kartu su retorika ir poetika). Rektoriumi iki gyvos galvos buvo paskirtas žinomas poetas Jurgis (Georgas) Sabinas (1508–1560). Teologijos katedros vedėju paskirtas prof. Stanislovas Rapolionis.

1546 m. kunigaikščio Albrechto kvietimu iš Vilniaus į Karaliaučių atvyko Martynas Mažvydas. 1548 m. jis bakalauro laipsniu baigė Karaliaučiaus universitetą.

XVII a. antrojoje pusėje Karaliaučiaus universitete istoriją dėstė žymiausias to meto Prūsijos istorikas Kristupas Hartnochas. Jis paskelbė Petro Dusburgiečio kroniką, parašė vertingą 2 tomų (1000 p.) Prūsijos istoriją (1684 m.). Lietuvius laikė senbuviais (autochtonais), smulkiai aprašė jų gyvenimą ir papročius. „Prūsijos bažnyčios istorijoje“ (1686) rašė apie A. Kulvietį, S. Rapolionį, J. Bretkūną.

Apie 1721—1740 m. universiteto teologijos profesroiumi ir karaliaus pamokslininku buvo Jonas Jokūbas Kvantas (1686—1772). 1721 m. valdžia pavedė jam pasirūpinti Šv. rašto vertimu į lietuvių kalbą ir išleisti kitas bažnyčiai reikalingas knygas. Bibliją versti jis subūrė dešimties žmonių grupę. J. J. Kvantas kviesdavo geriausius kunigus iš visos Mažosios Lietuvos į Įsrutį arba Tilžę aptarti darbo, ir ten jie galutinai nutardavo, kaip pasielgti. Tokie susirinkimai dažnai užtrukdavo ištisą savaitę, nors būdavo posėdžiaujama nuo 4 val. ryto iki 9 val. vakaro kasdien. Pirmą korektūrą pavesdavo kuriam nors geriausiam Karaliaučiaus studentui lietuviui, o antrą, trečią, kartais ir ketvirtą — siųsdavo vienam ar kitam lietuvių kalbos mokovui į Mažąją Lietuvą. Suvienodinti vertėjų stilių ir žodyną buvo sunku. 1727 m. Kvantas išleido „Naująjį testamentą“ ir „Psalmes“, 1 — „Vaikų postilę“, „Agendą“ ir „Katekizmą“, 1735 m. — visą Šv. raštą, kurio pratarmėje priminė S. Rapolionio, M. Mažvydo, J. Bretkūno ir L. Rėzos nuopelnus lietuvių švietimui. Vėliau Kvanto rūpesčiu lietuvių kalba buvo išleista svarbių bažnytinių knygų.

1718 m. buvo įsteigtas, o 1723 m. pradėjo veikti Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras, kurį lankė visi Teologijos fakulteto studentai, ketinę dirbti evangelikų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Pirmasis seminaro vadovas (direktorius) buvo jau minėtas J. J. Kvantas (1723—1727), paskui A. Volfas (1727—1731), F. Šulcas (1731—1763). Karalius Frydrichas Vilhelmas I lankantiems seminarą suteikė teisę 3 metus būti nemokamai išlaikomiems. Vėliau seminaras buvo
uždarytas, bet atėjęs į valdžią Frydrichas Vilhelmas III liepė jį atgaivinti. Nuo 1744 m. seminaro docentas buvo kalbininkas Povilas Ruigys, parašęs „Lietuvių kalbos pradmenis“, 1779—1781 m. — Zigfridas Ostermejeris, rūpinęsis lietuvių kalbos teisėmis. Lietuvių kalba Karaliaučiaus universitete buvo dėstoma net iki jo uždarymo 1944 m.
1731–1736 m. K. Donelaitis mokėsi Albrechto kolegijoje (katedros mokykloje, įkurtoje XIV a.). 1736—1740 m. studijavo Karaliaučiaus universitete („Albertinoje“). Gyveno su bičiuliu J. Šperberiu „Albertinos“ kolegijos „C“ kambaryje (į rytus nuo katedros). Lietuvių kalbą būsimajam poetui universitete dėstė Francas Albertas Šulcas, liet. kalbos seminaro vedėjas, būsimojo filosofo I. Kanto mokytojas. 1740 m. liepos pab. K. Donelaitis išvyko dirbti kantoriumi į Stalupėnus. 1743 m. liepos pradžioje vėl atvyko į Karaliaučių ruoštis pastoriaus egzaminams. Juos laikė spalio 14 d., o 21 d. buvo įšventintas į kunigus.
1755—1770 m. Karaliaučiaus universiteto privatdocento, 1770—1796 m. —profesoriaus, o 1768 m. ir 1788 m. — rektoriaus pareigas ėjo žymus filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas Imanuelis Kantas, gimęs 1724 m. Karaliaučiuje.

Svarbūs yra universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos nuopelnai lietuvių kultūrai. Liudvikas Rėza gimė 1776 m. Kuršių nerijos Karvaičių kaime (apie 2 km į š. nuo Preilos). Mirus tėvams, Liudviką pasiėmė tolimas giminaitis, Rasytės paštininkas Bernas. 1771 m. buvo priimtas į Karaliaučiaus miesto Lėbenichto beturčių namus. Lankė Lėbenichto lotyniškąją mokyklą ir mokė kitus vaikus. Peršoko kelias klases, ir 1794 m. rudenį buvo nusiųstas į Karaliaučiaus universitetą. 1795 m. balandžio mėnesį Liudvikas Rėza tapo studentu. Be teologijos, uoliai mokėsi antikinių kalbų, literatūros, retorikos, klausė istorijos paskaitų (ypač mėgo filosofiją ir Rytų kalbas). Skaitė senovės poetus. Priešpaskutiniais mokslo metais gavo stipendiją, nemokamą kambarį Kipkeanumo bendrabutyje, privačių pamokų. Pradėjęs 24 metus (1799 m.), baigė universitetą. Padirbėjęs namų mokytoju Ylavos apskrityje, L. Rėza 1800 m. ėmė tarnauti Karaliaučiaus įgulos pamokslininku (nuo 1807 m. dar laikė lietuvių pamaldas Karaliaučiaus daboklės bažnyčioje). Tais pačiais metais apgynė mokslų daktaro disertaciją „Apie šventųjų knygų moralės aiškinimą pagal Kantą“ ir privatdocento teisemis ėmė dėstyti un-te Rytų kalbas ir teologiją (nuo 1810 m. ekstraordinarinis profesorius). Dar studentas L. R. ėmė kurti eiles; išėjo jo poezijos rinktinė vokiečių kalba „Prutena“ (1809 m. – I dalis, 1825 m. — II dalis). Joje gausu Lietuvos istorijos, tautosakos, mitologijos motyvų. Kai 1809 m. Karaliaučiaus universiteto kuratorius nutarė uždaryti Lietuvių kalbos seminarą, L. Rėzos pastangomis valdžia leido jį palikti. 1810 m. jis paskirtas seminaro inspektoriumi, o 1816 m. — direktoriumi (buvo juo iki mirties).

1810 m. L. Rėzos iniciatyva įsteigta Lietuvių Biblijos platinimo draugija. Kadangi pirmieji Biblijos leidimai (1735 m. ir 1755 m.) buvo rengti iš M. Liuterio versijos ir neatitiko originalų, Rėza subūrė talkininkus naujam vertimui. Darbą nutraukė 1812—1814 metų karas. 1811—1816 m. L. Rėza dirbo brigados pamokslininku. Lankėsi Latvijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Prancūzijoje (visur domėjosi menu ir muziejais). Įspūdžius aprašė 1814 m. Berlyne išleistoje knygoje „Žinios ir pastabos iš karo pamokslininko dienoraščio“. 1814 m. užsukęs į Londoną, Britanijos Biblijos draugijoje išsirūpino 200 svarų sterlingų paramą lietuvių Biblijai leisti. Ji išėjo 1816 m. (Senasis testamentas 3000 egz. tiražu, Naujasis — 6000 egz.; 1824 išėjo Rėzos parengtas 4-asis Biblijos leidimas). Išleidęs Bibliją,
L. Rėza pasitraukė iš kariuomenės pamokslininko pareigų. L. Rėza 1817 m. kreipėsi per spaudą į visuomenę prašydamas siųsti jam lietuvių liaudies dainas ir neskelbtus lietuvių literatūros kūrinius. Dainoms rinkti pasitelkė lietuvių Biblijos rengėjus. J. Jordanas atsiuntė K. Donelaičio „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ originalus, J . H. Holfeldas „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ nuorašus. Tuomet L. Rėza atsišaukimu „Lietuvių literatūros bičiuliams paskelbė „Metų“ prenumeratą (L. Rėza šį pavadinimą ir sugalvojo). Dalį „neviežlyvai“ lietuvius vaizduojančių eilučių L. Rėza praleido, viską stropiai išvertė į vokiečių kalbą ir savo lėšomis 1818 m. birželio mėn. išleido abiem kalbom. Poemą L. Rėza laikė liet. tautos skydu nuo germanizacijos. Tilžės laikraštis „Das Tilsįter gemeiniįtzige Wovhenblatt“ (1818 m. liepos 10 d.) rašė: „Prof. Rėza daug nusipelnė, išgelbėdamas iš užmaršties šį rašytoją, kurio rankraštis jau buvo laikomas dingusiu („:)“ (1—oji recenzija pasirodė Karaliaučiaus laikraštyje ,.Königl. Preuss. Staats — nd Friedens Zeitung“, 1818.06.26).

1818 m. straipsnyje „Apie lietuvių liaudies dainas“ L. Rėza pranešė rengiąs rinkinį. Apie 1820 m. jį sudaręs. išleido savo lėšomis tik 1825 m. rugpjūčio mėn. Šį pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį jis pavadino „Dainas oder Litauische Volkslieder“ (85 dainos su vertimais į vokiečių kalbą ir 7 melodijos). „Metus“ ir „Dainas“ įsigijo žymiausios Europos mokslinės bibliotekos. „Metus“ turėjo S. Daukantas, S. Stanevičius, .l. Juška, M. Akelaitis, A. Mickevičius, Kaj. Nezabitauskis. Iš jų lietuvių kalbos mokėsi Marijampolės gimnazijos mokiniai.

1824 m. išėjo „Aisopas, arba Pasakos“ — L. Rėzos išverstos 102 Ezopo, 6 K. Donelaičio ir 7 dar kitų autorių pasakėčios. Išleido (kaip ir „Metus“, „Dainas“) A. Hartungo spaustuvė. L. Rėza priklausė Karaliaučiaus mokslinei draugijai, darė pranešimus iš lietuvių istorijos bei lietuvių literatūros. Universitete jis skaitė paskaitas apie K. Donelaitį. Daugelio organizacijų narys, konsitorijos tarėjas prof. L. Rėza buvo žinomas toli už Mažosios Lietuvos. Mokytis lietuvių kalbos pas jį buvo atvykęs P. Kepenas, garsus etnografas,  Peterburgo mokslų akademijos akademikas.

1831 m. pradžioje pas L. Rėzą viešėjo poetas ir tautosakininkas Simonas Stanevičius, jam padovanojęs 1829 m. išleistą rinkinį „Dainos žemaičių“, ir istorikas bei švietėjas Jurgis I Konstantinas Pliateris. Mirė L. Rėza 1840 m. rugpjūčio 30 d. Jo pageidavimu iš paliktų lėšų 1853 m. buvo pastatytas studentų bendrabutis, kurio gyventojai gaudavo ir nemokamą išlaikymą. L. Rėzos rankraščiai iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo saugomi Karaliaučiaus valstybiniame archyve (neišliko). Jo bibliotekos didžioji dalis buvo parduota iš varžytinių (1857 vienetai beveik iš 3000).

L. Rėza bendravo su istoriku ir rašytoju Liudviku Bačka, kuris 1772–1775 m. studijavo Karaliaučiaus universitete.

Karaliaučiaus universitete profesoriavo vok. orientalistas Peteris Bolenas (1796–1840). Jis drauge su L. Rėza ir J. Foigtu susidomėjo liet. senove, kalba. P. Bolenas vienas iš pirmųjų lietuvių kalbą ėmė lyginti su sanskritu. 1827—1835 m. rinko lietuvių liaudies dainas (du rinkinius su vertimu į vokiečių kalbą
iš dalies su natomis išspausdino jo duktė Agnietė).

Nuo 1823 universiteto archyvo direktorius buvo prof. Johanas
Foigtas. Kryžiuočių ordino archyvuose jis rado daug duomenų apie prūsų ir lietuvių kovas su kryžiuočiais, 1836–1861 m. išleido 6 tomų diplomatinių dokumentų rinkinį.
Baigęs Elbingo gimnaziją, 1836–1844 m. Karaliaučiaus uiversitete studijavo Frydrichas Kuršaitis. Studijų metais jį globojo prof. L. Rėza. 1841 m. F. Kuršaitis tapo protestantų kunigu ir universiteto Lietuvių kalbos seminaro vedėju, nuo 1865 m. – universiteto profesoriumi. Garsėjo konservatyviomis pažiūromis. Jam buvo pavesta redaguoti valdžios subsidijuojamą savaitraštį „Keleivis iš Karaliaučmus, broliams lietuviams žinias pranešąs“ (rūpinosi Juo 1849—1880 m.). Laikraštis taikėsi prie suvokietėjusios daugumos, ugdė nuolankumą valdžiai, skatino lietuvius balsuoti už vokiečių konservatorius. Tikrieji F. Kuršaičio nuopelnai — kalbotyros darbai. 1843 išspausdintas pirmasis jo lituanistinis veikalas „Beitrage zur Kunde der Litauischen Sprache (Pranešimai lietuvių kalbos klausimais)“.

 

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).

Karaliaučiaus sritis
Kaliningradas
nematerialus kultūros paveldas
atmintinos vietos
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
1800-1850
1850-1900
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.3. atpažinimo principas
Abraomas Kulvietis (1510–1545)
Baltramiejus Vilentas (apie 1525–1587)
Eduardas Gizevijus (1798–1880)
Francas Albertas Šulcas (Franz Albert Schultz) (1692–1763)
Frydrichas Kuršaitis (1806–1884)
Johanas Foigtas (Johannes Voigt) (1786–1863)
Johanas Frydrichas Hohlfeldtas (Johann Friedrich Hohlfeld) (1767–1829)
Jonas Gotfrydas Jordanas (1753–1822)
Jonas Jokūbas Kvantas (Johann Jakob Quandt) (1686–1772)
Jonas Jokūbas Šperberis (1679–1741)
Jurgis I Konstantinas Pliateris (Plioteris) (1810–1836)
Jurgis Sabinas (Georg Sabin) (1508–1560)
Kristupas Hartnochas (Christoph Hartnoch) (1644–1687)
Liudvikas Bačka
Liudvikas Rėza (1776–1840)
Maironis (1862–1932)
Martynas Mažvydas (1510–1563)
Matas (Motiejus) Pretorijus (apie 1635–1704)
Peteris Bolenas (Peter van Bohlen) (1796–1840)
Petras Gotlibas Milkus (Milkė) (apie 1692–1753)
Pilypas Ruigys (1675–1749)
Simonas Stanevičius (1799–1848)
Stanislovas Rapolionis (1485–1545)
Zigfridas Ostermejeris (Siegfried Ostermeyer) (1759–1821)