Katinava, Katniava, Katava, Katenava – miestelis, esantis už 10 km į šiaurės vakarus nuo Stalupėnų. Prie Katinavos yra upelis Romonė ir vietovė Romanupiai (už 2 km į rytus nuo Katinavos), iš ko galima spręsti, kad Katinavos apylinkės buvo pagoniško kulto židinys. Ant vienos iš Katinavos aplinkinių kalvų, o gal ir ant paties Katinavos piliakalnio buvo pagrindinė Nadruvos apeigų vieta. Petras Dusburgietis taip pat mini Nadruvos Romovę.
Katinavos bažnyčia statyta 1589 m. greta piliakalnio. Parapija jos kūrimosi laiku buvo grynai lietuviška. Tai liudija jau XVI a. minimos gyvenvietės: Būdupėnai, Dravininkai, Dvergeliai, Eimeniškiai, Grybai, Jenkutkampiai, Jukniškiai, Kiaulakiai, Kiduliai, Kumeliai, Mikutėliai, Norušupiai, Patilžiai, Plikiai, Ramonupiai, Sėjkampiai, Stališkiai, Šilgaliai, Šilininkai, Šokviečiai, Šuršynėliai, Šventakiemis, Tučiai, Uždegiai, Valeikiemiai, Vilkiniai, Žvyrgaliai. Visi 27 paminėti gyvenviečių pavadinimai yra lietuviški, iš kurių: 20 asmenvardinės, 4 vandenvardinės ir 3 bendrųjų žodžių kilmės.
Katinavoje kunigavo Teofilis Gotlibas (Gotlybas) Šulcas (gimęs 1629 m. prie Vėluvos) – leksikografas, lietuvių-vokiečių-lotynų kalbų žodyno autorius. Jis draugavo su M. Pretorijumi, lietuvių kalbos mokėsi iš K. Sapūno. Vėliau, K. Sapūnui mirus, suredagavo ir 1673 m. išleido jo gramatiką, ėmėsi versti Bibliją. 1673 m. mirė Katinavoje, nebaigęs planuotų darbų. Buvo palaidotas Katinavos bažnyčios rūsyje. Bažnyčia, kurioje tarnavo T. G. Šulcas, neišliko. 1811 m. buvo statyta nauja bažnyčia, su puošniai tapytomis sienomis. 1848 m. lietuviai sudarė ¼ Katinavos bendruomenės, 1878 m. jų užrašyta 200, 1905 m. apie 80, 1910 m. tik 8. Pamaldos lietuvių kalba laikytos 1 kartą per mėnesį iki 1905 m. Sovietų valdžia Katinavos bažnyčią pavertė sandėliu, dabar jos belikę pamatai.
T. G. Šulco mirtis susijusi su vietos padavimu. Katinavos kalną, pasak istoriko M. Pretorijaus, nadruviai laikė šventu. Jie buvo įsitikinę, kad tas, kuris čia kas žemę, netrukus mirs. Kunigas Teofilis Gotlibas Šulcas, norėdamas tai paneigti, liepė paimti nuo kalno žemės. Po metų jis mirė. Tais pačiais metais mirė ir jo žentas Pilypas Ruigys, kuris taip pat buvo paėmęs tos žemės. Taip nadruviai dar labiau įtikėjo kalno šventumu.
Taip pat Katinavoje 1675 m. kovo 31 d. gimė lietuvių kalbos tyrinėtojas, pirmasis lietuvių liaudies dainų skelbėjas, religinių raštų autorius, žodynininkas, filologas, filosofas, giesmių eiliuotojas, vertėjas ir evangelikų liuteronų kunigas Pilypas Ruigys.
Apie 1684 m. Katinavoje gimė Pilypo Ruigio bičiulis, grožinės literatūros vertėjas Jonas Šulcas. Jis išvertė ir 1706 m. Karaliaučiuje išleido pirmą pasaulietinio turinio lietuvišką knygą „Ezopo pasakėčios“. Gumbinės kunigas M. Merlinas jį ragino rinkti lietuvių dainas. J. Šulcas rašė: „Taip aš ir dariau <…> ir dainų jau nemaža surinkau“. Jo surinktų dainų likimas nežinomas.
Juška Albertas, https://www.mle.lt/straipsniai/katniavos-parapija
Pėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https://www.mle.lt/straipsniai/katniava
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
