Rantava, Rantuva

Google Maps nuotrauka

Rantava arba Rantuva (vok. Rantau) – miestelis, esantis 6,5 km į rytus nuo Naujųjų Kuršiųmprie Rantos upelio, 1 km nuo Baltijos kranto. Čia rasta žalvario amžiaus kapų. 1298 m. miestelis minimas Rantowe, Rantov, 1333 m. – Rentaw, 1429 m. – Rantowy vardais. Vokiečių istoriko L. Davido veikale „Preussische Chronik“ (1573–1582 m.) aprašytas įvykis, atskleidžiantis vietos sembų papročius ir tikėjimą. 1520 m. lenkai bandė iš jūros įsiveržti į Sembą. Pas susirūpinusį Prūsijos kunigaikštį Albrechtą sembai išsiuntė savo pasiuntinius, per kuriuos paprašė įtakingo žmogaus – Soplyčio – pagalbos. Jie prašė leisti Soplyčiui senovės papročiu aukoti dievams, kad šie padėtų įveikti lenkų laivyną. Gavę palankų kunigaikščio atsakymą, sembai, Soplyčio paliepti už surinktus pinigus nupirko juodą jautį ir dvi statines alaus. Soplytis, lydimas senojo tikėjimo ūkininkų, nuvedė jautį prie jūros. Čia (o tai buvo prie Rantų) susirinkę žmonės gyvulį užmušė, vėdarus ir kaulus sudegino ant laužo. Mėsai verdant dideliame katile, Soplytis ypatingai meldęs dievus. Kai mėsa išvirė, vyrai (moterys nedalyvavo) kėlė puotą. Praėjus kelioms dienoms po puotos, visas lenkų laivynas iš Sembos pasitraukė. Nuvijus priešą, sembus ištiko nelaimė. Soplytis, vydamas nuo kranto laivus, buvo pamiršęs pakarantės žuvis, kurias nubaidė kartu su laivais. Žvejai kelerius metus nesugaudavo nė vienos žuvelės. Jie ėmė prašyti Soplyčio, kad grąžintų žuvis. Jis sutiko ir naujam aukojimui liepė nupirkti juodą kiaulę ir alaus. Viską nugabeno prie Rantų (1,5 km nuo Rantavos, kur Alka įteka į jūrą), kiaulę paskerdė, išpjovė jai papilvę ir išmetė į jūrą. Kai mėsa išvirė, iškėlė puotą su apeigomis. Ir tikrai netrukus žuvys grįžo. Buvo aukojama be kunigaikščio žinios, todėl Sembos vyskupas, sužinojęs apie šį įvykį, įsakė visus dalyvius – 73 ūkininkus iš 8 kaimų – sušaukti į Pabėčių pilį ir nubausti.

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).

Karaliaučiaus sritis
Zaostrovjė
nekilnojamasis kultūros paveldas
archeologija
vietovės
0-50
100 m. pr. Kr. - 50 m. pr. Kr.
100-150
1000 m. pr. Kr. – 950 m. pr. Kr.
1000-1050
1050-1100
1100-1150
1150-1200
1200-1250
1250-1300
1300-1350
1350-1400
1400-1450
1450-1500
150 m. pr. Kr. - 100 m. pr. Kr.
150-200
1500-1550
200 m. pr. Kr. - 150 m. pr. Kr.
200-250
2000 m. pr. Kr. – 1000 m. pr. Kr.
250 m. pr. Kr. - 200 m. pr. Kr.
250-300
300 m. pr. Kr. - 250 m. pr. Kr.
300-350
3000 m. pr. Kr. – 2000 m. pr. Kr.
350 m. pr. Kr. - 300 m. pr. Kr.
350-400
400 m. pr. Kr. - 350 m. pr. Kr.
400-450
4000 m. pr. Kr. – 3000 m. pr. Kr.
450 m. pr. Kr. - 400 m. pr. Kr.
450-500
50 m. pr. Kr. - 0 m. pr. Kr.
50-100
500 m. pr. Kr. - 450 m. pr. Kr.
500-550
5000 m. pr. Kr. – 4000 m. pr. Kr.
550 m. pr. Kr. - 500 m. pr. Kr.
550-600
600 m. pr. Kr. - 550 m. pr. Kr.
600-650
6000 m. pr. Kr. – 5000 m. pr. Kr.
650 m. pr. Kr. - 600 m. pr. Kr.
650-700
700 m. pr. Kr. - 650 m. pr. Kr.
700-750
750 m. pr. Kr. - 700 m. pr. Kr.
750-800
800 m. pr. Kr. - 750 m. pr. Kr.
800-850
850 m. pr. Kr. - 800 m. pr. Kr.
850-900
900 m. pr. Kr. - 850 m. pr. Kr.
900-950
950 m. pr. Kr. - 900 m. pr. Kr.
950-1000
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.2.1. atpažinimo principas