Rantava arba Rantuva (vok. Rantau) – miestelis, esantis 6,5 km į rytus nuo Naujųjų Kuršių, prie Rantos upelio, 1 km nuo Baltijos kranto. Čia rasta žalvario amžiaus kapų. 1298 m. miestelis minimas Rantowe, Rantov, 1333 m. – Rentaw, 1429 m. – Rantowy vardais.
Vokiečių istoriko L. Davido veikale „Preussische Chronik“ (1573–1582 m.) aprašytas įvykis, atskleidžiantis vietos sembų papročius ir tikėjimą. 1520 m. lenkai bandė iš jūros įsiveržti į Sembą. Pas susirūpinusį Prūsijos kunigaikštį Albrechtą sembai išsiuntė savo pasiuntinius, per kuriuos paprašė įtakingo žmogaus – Soplyčio – pagalbos. Jie prašė leisti Soplyčiui senovės papročiu aukoti dievams, kad šie padėtų įveikti lenkų laivyną. Gavę palankų kunigaikščio atsakymą, sembai, Soplyčio paliepti už surinktus pinigus nupirko juodą jautį ir dvi statines alaus. Soplytis, lydimas senojo tikėjimo ūkininkų, nuvedė jautį prie jūros. Čia (o tai buvo prie Rantų) susirinkę žmonės gyvulį užmušė, vėdarus ir kaulus sudegino ant laužo. Mėsai verdant dideliame katile, Soplytis ypatingai meldęs dievus. Kai mėsa išvirė, vyrai (moterys nedalyvavo) kėlė puotą. Praėjus kelioms dienoms po puotos, visas lenkų laivynas iš Sembos pasitraukė. Nuvijus priešą, sembus ištiko nelaimė. Soplytis, vydamas nuo kranto laivus, buvo pamiršęs pakarantės žuvis, kurias nubaidė kartu su laivais. Žvejai kelerius metus nesugaudavo nė vienos žuvelės. Jie ėmė prašyti Soplyčio, kad grąžintų žuvis. Jis sutiko ir naujam aukojimui liepė nupirkti juodą kiaulę ir alaus. Viską nugabeno prie Rantų (1,5 km nuo Rantavos, kur Alka įteka į jūrą), kiaulę paskerdė, išpjovė jai papilvę ir išmetė į jūrą. Kai mėsa išvirė, iškėlė puotą su apeigomis. Ir tikrai netrukus žuvys grįžo. Buvo aukojama be kunigaikščio žinios, todėl Sembos vyskupas, sužinojęs apie šį įvykį, įsakė visus dalyvius – 73 ūkininkus iš 8 kaimų – sušaukti į Pabėčių pilį ir nubausti.
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
