Polockas

Polockas

Metai: XIII a.
Kategorija: Vietovės

Seniausias dabartinės Baltarusijos miestas, metraščiuose paminėtas jau 862 metais. XI–XIII a. buvo kunigaikštystės sostinė. Nuo XII a. pabaigos puldinėtas lietuvių, XIII a. pateko Lietuvos valdžion kaip Polocko kunigaikštystės centras. Nuo XIV a. pabaigos, panaikinus kunigaikštystę Polocko žemė buvo valdoma vietininko, o XVI a. pradžioje tapo vaivadija. XIV–XVI a. Polockas klestėjo kaip garsus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybos centras. 1498 m. jam suteiktos miesto savivaldos teisės. 1633 m. stipriai nukentėjo nuo Maskvos kariuomenės sukelto gaisro. Didžioji miesto dalis (dešiniajame Dauguvos krante) prie Rusijos imperijos buvo prijungta 1772 m., kairysis krantas – 1793 m., per Abiejų Tautų Respublikos antrąjį padalijimą.

Senojo miesto struktūra labai panaši į Vilniaus: kalvota vietovė, dviejų upių – Dauguvos ir Palatos – santaka, dvi pilys (Aukštutinė ir Žemutinė), kurios aptvėrė miesto teritoriją ir saugojo nuo priešų antpuolių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais išsiplėtė, pastatyta įvairių konfesijų šventovių, kurios liudijo apie intensyvų religinį to meto miestiečių gyvenimą.

Aukštutinės pilies teritorijoje XI a. iškilęs Šv. Sofijos soboras išsiskyrė miesto panoramoje. Iš pradžių priklausė stačiatikiams, nuo XVII a. unitams. Šiaurės karo metu paverstas amunicijos sandėliu. 1710 m. sprogus čia saugomam parakui, pastatas sugriuvo, liko tik keli fragmentai. XVIII a. viduryje soboras iš naujo pastatytas pagal Vilniaus architekto Jono Kristupo Glaubico projektą. Vienoje jos  koplyčioje buvo palaidotas unitų vyskupas Juozapatas Kuncevičius. Po 1642 m. įvykusios beatifikacijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega 1650 m. palaimintojo Juozapato relikvijoms parūpino sidabrinį sarkofagą. Po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, palaimintojo palaikai buvo iškelti ir pradėjo ilgą klajonių kelią, kuris 1949 m. baigėsi Romos Šv. Petro bazilikoje. Panaikinus bažnytinę uniją, Šv. Sofijos soboras buvo apleistas.

Ilgą laiką Polockas garsėjo Jėzuitų kolegija, 1580 m. įsteigta Stepono Batoro ir veikusia iki 1820 m.

Viena seniausių Polocko šventovių – šv. Eufrosinijos Polockietės, vienos pirmųjų šventųjų moterų, 1128 m. įkurtas stačiatikių moterų vienuolynas su XII a. statytu Išganytojo soboru.

Polocke gimė ir bernardinų globojamas mokėsi pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas ir vienas rusėnų raštijos kūrėjų Pranciškus Skorina.

 

Paliušytė Aistė, Vaišvilaitė Irena, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012