Polockas

Seniausias dabartinės Baltarusijos miestas, metrasčiuose paminėtas jau 862 metais. XI–XIII a. buvo kunigaikštystės sostinė. Nuo XII a. pabaigos puldinėtas lietuvių, XIII a. pateiko Letuvos valdžion kaip Polocko kunigaikštystės centras. Nuo XIV a. pabaigos, panaikinus kunigaikštystęPolocko žemė buvo valdoma vietininko, o XVI a. pradžioje tapo vaivadija. XIV–XVI a. Polockas klestėjo kaip garsus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybos centras. 1498 m. jam suteiktos miesto savivaldos teisės. 1633 m. stipriai nukentėjo nuo Maskvos kariuomenės sukelto gaisro. Didžioji miesto dalis prie Rusijos imperijos buvo prijungta 1772 m., kairysis krantas – 1793 m., per Abiejų Tautų Respublikos antrąjį padalijimą.

Senojo miesto struktūra labai panaši į Vilniaus: kalvota vietovė, dviejų upių – Dauguvos ir Palatos – santaka, dvi pilys (Aukštutinė ir Žemutinė), kurios aptvėrė miesto teritoriją ir saugojo nuo priešų antpuolių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais išsiplėtė, pastatyta įvairių konfesijų šventovių, kurios liudijo apie intensyvų to meto miestiečių gyvenimą.

Aukštutinės pilies teritorijoje XI a. iškilęs Šv. Sofijos soboras išsiskyrė miesto panoramoje. Iš pradžių priklausė stačiatikiams, nuo XVII a. unitams. Šiaurės karo metu paverstas sandėliu, o 1710 m. sprogus čia saugomam parakui, pastatas sugriuvo, liko tik keli fragmentai. XVIII a. viduryje soboras iš naujo pastatytas pagal Vilniaus architekto Jono Kristupo Glaubico projeketą. Vienoje jos koplyčioje palaidotas unitų vyskupas Juozapatas Kuncevičius. Po 1642 m. įvykusios beatifikacijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega 1650 m. palaimintojo Juozapato relikvijoms parūpino sidabrinį sarkofagą. Po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, palaimintojo palaikai buvo iškelti ir pradėjo ilgą klajonių kelią, kuris 1949 m. baigėsi Romos Šv. Petro bazilikoje. Panaikinus uniją, Šv. Sofijos soboras buvo apleistas.

Ilgą laiką Polockas garsėjo Jėzuitų kolegija, 1580 m. įsteigta Stepono Bartoro ir veikusia iki 1820 m.

Viena seniausių Polocko šventovių – šv. Eufrosinijos Polockietės 1128 m. įkurtas stačiatikių moterų vienuolynas su XII a. statytu Išganytojo soboru.

Polocke gimė ir bernardinų globojamas mokėsi pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas ir vienas rusėnų raštijos kūrėjų Pranciškus Skorina.

Parengta pagal: VADOVAS po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sud. A. Paliušytė, I. Vaišvilaitė (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012).

Baltarusija
Polockas
nekilnojamasis kultūros paveldas
vietovės
1250-1300
1300-1350
1350-1400
1400-1450
1450-1500
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.1.2. atpažinimo principas
Kazimieras Leonas Sapiega (1609–1656)
Pranciškus Skorina (1486–1551)
Steponas Batoras (1533–1586)