Plyviškė (vok. Plibischken) – miestelis, išsidėstęs dešiniajame Priegliaus krante, 14 km į šiaurės rytus nuo Vėluvos. Ordino šaltiniai Plyviškes kaip naują kaimą minėjo 1350–1410 m. 1384 m. vietovė paminėta Pliwisken, o 1405 m. – Plewiskin vardais. Čia buvo ir dvaras. 1584 m. P. Austerleco išleistame žemėlapyje vietovė pavadinta Plewisken.
Lietuvių parapija įkurta XVI a. pab. 1623 m. dokumente kalbama apie evangelikų kleboną, kurį parapijiečiai išmetė iš bažnyčios, nes jis nemokėjo lietuvių kalbos. Išliko paskutinė bažnyčia, statyta 1773 m.
1748 m. vokiečių istorikas A. H. Lukanas rašė, kad čia, kaip ir visame Toplaukio valsčiuje, yra daug lietuvių ir reguliariai vyksta pamaldos lietuvių kalba. Lietuviški pamokslai Plyviškėje buvo sakomi iki 1890 m.
Nuo 1805 m. iki 1821 m. (savo mirties) čia kunigavo Zigfridas Ostermejeris (Gotfrido sūnus), gimęs 1759 m. Trempuose. Jis smarkiai priešinosi germanizatoriams, sumaniusiems iš mokyklų pašalinti lietuvių kalbą. 1817 m. pasirodžiusioje brošiūroje jis rašė: „<…> netiesa, kad lietuvių tauta esanti nekultūringa, kad jos kalba skurdi. Šalin teeina tie neprašyti geradariai, kurie <…> norėtų jai svetimą kalbą primesti <…> Netiesa taip pat, kad lietuviai esą visur vokiečių apsupti: iš tikro yra kaip tik atbulai, nes jų visame krašte yra dauguma; nuo Geldapės iki Klaipėdos eina Prūsų Lietuvos rytų siena, o į vakarus dar iki Labguvos visur skamba lietuvių kalba…“
Z. Ostermejeris talkino L. Rėzai – rinko lietuvių liaudies dainas. L. Rėza iš jo užrašytųjų paskelbė aštuonias – „O tai dyvai, didi dyvai buvo“, „Kas nor vargužį vargti“, „Vakar parėjau labai vėlai“, „Kur graži mūsų sesytė stovėjo“, „Kai aš ėjau į lelijų daržą“, „Kad aš josiu jau šalin“, „Aš vakar vakarėlį suderėjau bernaitį“, „Ateik, mergyte, pavasarėlį“.
Vilius Kalvaitis, rinkęs Mažosios Lietuvos bažnyčių varpų pamėgdžiojimus, 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ Plyviškės bažnyčios varpų balsus užrašė taip: „Jau mirdams matysi!“
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990