Pirmoji Lietuvos atstovybė įsikūrė 1918 metais Tbilisio centre, Kiročnaja g. 45, dabartinėje Marjanishvili gatvėje.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, tūkstančiai lietuvių, karo nublokštų į Užkaukazę, susidūrė su rimtomis problemomis. Reikėjo nedelsiant organizuoti jų apskaitą ir aprūpinti kelionės dokumentais, kad jie galėtų grįžti namo. Todėl 1918 metų birželio 2 dieną Kaukazo lietuvių komitetas nutarė kreiptis į Lietuvos Tarybą, kad būtų įkurta oficiali Lietuvos atstovybė Užkaukazėje.
1918 metų liepos 23 dieną, po susitikimo su tuomečiu Lietuvos vadovu Antanu Smetona, Kaukazo „Lietuvių komiteto“ pirmininkas, Tbilisio 4-osios berniukų gimnazijos matematikos mokytojas Pranas Dailidė buvo įgaliotas kaip Lietuvos atstovas rūpintis visais tautiečiais, atsidūrusiais Kaukaze. Grįžęs į Gruziją, P. Dailidė 1918 metų rugpjūčio 30 dieną buvo akredituotas kaip Lietuvos Valstybės atstovas prie Gruzijos vyriausybės.
Naujai įkurtai atstovybei teko dirbti labai sudėtingomis sąlygomis. Ryšys su Lietuva buvo prastas, trūko lėšų išlaikymui, daugelis lietuvių neturėjo pinigų grįžti namo į Lietuvą. Nepaisant to, skaičiuojama, kad didelio Lietuvos atstovybės darbuotojų atsidavimo dėka tėvynėn po karo sugrįžo maždaug 10 tūkst. lietuvių.
1921 metais Sovietų Rusijai aneksavus Gruziją, tik pradėję megztis diplomatiniai santykiai su Lietuva nutrūko ir atsikūrė tik 1994 metais.
