Pinskas

Pinskas

Metai: XIV a. I p.
Kategorija: Nekilnojamasis kultūros paveldas

Pro pelkių apsuptą Pinską ėjo svarbus upių kelias iš Dniepro į Nemuną ir Vyslą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje Pinskas atliko reikšmingo prekybos ir kultūros centro vaidmenį.

Paminėtas Nestoro metraštyje dar 1097 metais. XII a. įėjo į Turovo kunigaikštystę, o XIII a. pats tapo kunigaikštystės ir stačiatikių vyskupijos centru. Jo kunigaikščiai kovojo su Kijevo, Haličio ir Lietuvos valdovais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje Pinskas atsidūrė XIV a. pirmoje pusėje, kai didysis kunigaikštis Gediminas jį atidavė valdyti savo sūnui Narimantui. 1539 m. Pinskas tapo seniūnijos, 1566 m. – ir Brastos vaivadijos pavieto centru. 1581 m. jam suteiktos miesto savivaldos teisės. Nukentėjo per XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios karus su Maskva ir Švedija. 1793 m. prijungtas prie Rusijos.

XVII–XVIII a. Pinskas buvo svarbus vienuolių gyvenimo centras. Jų palikimas ir šiandien sudaro didžiąją dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės materialiojo paveldo Pinske.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas – viena seniausių šio ordino buveinių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurios įkūrimas datuojamas XIV a. pabaiga. Mus pasiekė mūrinė bažnyčia pastatyta 1712–1730 m.

Pavieto stalininko Mikalojaus Jelskio iniciatyva Pinske įsikūrė ir jėzuitai. Po jo mirties, fundaciją 1632 m. jėzuitams suteikė didysis kancleris Albertas Stanislovas Radvila.

Pinsko seniūnas Karolis Dolskis priemiestyje, vadinamame Karolinu, 1695 m. įkurdino kunigų bartolomitų bendruomenę ir pastatydino jiems Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčią. 1770–1782 m. jos vietoje iškilo dabartinė šventovė. 1836 m. vienuolynas ir bažnyčia uždaryti.

Bernardinų vienuolyną ir Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią 1705 m. fundavo LDK didysis etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis.

Mieste išliko įspūdingas vėlyvojo baroko ir klasicizmo stilių Butrimavičių rūmų pastatas. Pinsko pavieto teisėjui Motiejui Butrimavičiui jis buvo pastatytas 1784–1790 m. pagal Vilniaus architekto Karolio Šildhauzo (Schildhaus) projektą.

 

Paliušytė Aistė, Vaišvilaitė Irena, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012