Pilkalnis

google maps nuotrauka

Dar 1569 m. ši vieta dar buvo vadinama Pilikalniu (Pillikalnen). Pavadinimas kilo nuo vakarinėje miesto dalyje esančio piliakalnio. A. Becenbergerio teigimu, čia buvo nadruvių pilis, kurią 1284 m. nesėkmingai bandė užimti kryžiuočiai. Pilis jiems galutinai atiteko tik po Melno taikos (1422 m.), tačiau netrukus buvo sunaikinta.

Mieste ir apylinkėse ilgai išliko lietuvybė. 1712 m. Pilkalnis gavo miesto teises ir herbą, vaizduojantį tris vėjo malūnus ir pilies sieną. 1849 m. Pilkalnis tapo apskrities centru. 1939 m. Pilkalnis turėjo 5800 gyventojų.

Parapija buvo įkurta 1582 m. Pirmoji bažnyčia buvo ant Pilies kalno. Antroji bažnyčia iš akmenų ir plytų pastatyta 1756 m. šiauriau nuo ankstesnės. 1910 m. jai buvo pristatytas bokštas. Bažnyčia garsėjo meniškai drožinėtomis klausyklomis. Lietuviškos pamaldos buvo laikomos iki 1945 m. Bažnyčios varpų balsus užrašė V. Kalvaitis: „Pikalnyj drutkailiai, prigėrė begalviai!“ Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo nugriauta, smarkiai nukentėjo ir pats Pilkalnis. Vienas iš pirmųjų kunigų čia buvo Jurgis Musa (m. 1619), talkinęs J. Bretkūnui verčiant Bibliją. Nuo 1734 m. Pilkalnyje kunigavo lietuvių kalbininkas Fridrychas Vilhelmas Hakas. 1727—1733 m. jis buvo Halės universiteto lietuvių seminaro vedėju, 1730 m. ten jis studentams išleido pirmąjį spausdintą „Lietuvių—vokiečių ir vokiečių—lietuvių kalbų žodyną“ su trumpa lietuvių kalbos gramatika. 1733 m. jis tarnavo diakonu Gumbinėje, paskui — Gerviškyje (dab. Žavoronkas). Mirė 1754 m. lapkričio 19 d. Pilkalnyje, kur ir buvo palaidotas.

1755 m. Pilkalnyje apsigyveno Kristijonas Gotlibas Milkus. Mokytojavo vietos pradžios mokykloje, vadovavo chorui. Jis gimė 1732 m. Mielkiemyje, evangelikų kunigo šeimoje. 1751 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą, bet jo nebaigė. Remdamasis Pilypo Ruigio žodynu ir Povilo Ruigio lietuvių gramatika lietuvių kalbos gramatika, K. G. Milkus 1800 m. parengė „Lietuvių—vokiečių ir vokiečių—lietuvių kalbų žodyną“ ir gramatiką. Gramatikos priede buvo paskelbta pirmoji ištrauka iš K. Donelaičio „Metų“. Gramatika ir žodynas buvo populiarūs ir Lietuvoje. Jų įžangas parengė I. Kantas, Belyno prof. D. Jenišas ir valstybės patarėjas G. Heilsbergas, įžangoje pabrėžęs lietuvių prisirišimą prie paveldėtos žemės. Vienas iš didesnių K. G. Milkaus kūrinių buvo poema „Pilkalnis“, parašyta apie 1795—1797 m., o išspausdinta tik 1931 m. Tai pirmasis lietuviškas poezijos kūrinys istorine tematika.

1852 m. vasarą Pilkalnyje lankydavosi žymus kalbininkas Augustas Šleicheris kartu su Kuršių kaimo (9 km į šiaurę nuo Pilkalnio) mokytoju Maroldu, pas kurį gyveno.

1868 m. Pilkalnyje įsteigta preparandija (parengiamosios klasės į mokytojų seminariją). Dvi valandas per savaitę joje vykdavo lietuvių kalbos pamokos. Iš preparandijos per 1000 auklėtinių buvo įstoję į Karalienės, vėliau — į Ragainės mokytojų seminariją.

1883—1885 m. Pilkalnio preparandijoje mokėsi būsimasis lietuvių rašytojas ir filosofas Vilius Storosta—Vydūnas. Tuomet Storostų šeima (tėvai, dvi dukterys ir šeši sūnūs) gyveno Naujakiemio kaime (12 km į šiaurę nuo Pilkalnio, 0,5 km į vakarus nuo Lazdynų kelio). Ten Anis Storosta buvo pradžios mokyklos mokytojas.

XIX ir XX a. sandūroje Pilkalnyje lietuviškomis knygomis prekiavo net trys prekybininkai (B. Losičeris, E. Morgenrotas ir L. Peicher).

1933 m. Pilkalnyje gimė lietuvių kunigo duktė, vokiečių kalbininkė Gertrūda Benzė, nemažai nusipelniusi lituanistikai. Ji išnagrinėjo Prūsijos vyriausybės įsakymų ir potvarkių lietuvių vertimų kalbą, rašė apie Halės universiteto, kuriame dirbo nuo 1957 m., lituanistines tradicijas ir t.t.

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).

 

Karaliaučiaus sritis
Dobrovolskas
nekilnojamasis kultūros paveldas
archeologija
atmintinos vietos
1250-1300
1300-1350
1350-1400
1400-1450
1450-1500
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
1800-1850
1850-1900
1900-1950
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.3. atpažinimo principas