Piliava

Nuotrauka iš https://lt.wikipedia.org/wiki/Piliava#/media/File:Pillau_Citadel.jpg, CC BY 3.0

Vietovė pateko į istoriją 997 m., kai netoli buvo užmuštas Prahos vyskupas Adalbertas Vaitiekus, vėliau paskelbtas šventuoju. Piliavoje (vok. Pillau) iki XIII a. buvo didelė sembų pilis. Vokiečių ordinas, XIII a. įsikūręs sembų žemėse, prie sąsiaurio pasistatė Laukstyčių (Lochštato) pilį, ilgai buvusią svarbiausiuoju centru Aistmarių nerijos šiauriniame gale, kurios liekanos išliko iki šiol. Sembų pilies vietoje kryžiuočiai pasistatė savąją pilaitę– muitinę. XIII–XIV a. ties būsimąja Piliava gyvavo Vogramo ir Kamstigalio žvejų kaimai. Vietovė kronikose vadinta Naitenpill, 1430 m. – Pillen, 1519 m. – Pilaw, 1522 m. – Pillau. Iki XVII a. pr. vietovė laikyta nereikšminga, kol 1626 m. į Prūsiją įsiveržę švedai suvokė jos strateginę reikšmę. Čia jie pasistatė tvirtovę ir Piliava iš žvejų kaimelio virto kariniu uostu. Pagilinę sąsmauką per neriją švedai Aistmares sujungė su Baltijos jūra. Pasibaigus Šiaurės karui, Švedijai bei Lenkijos ir Lietuvos valstybei 1660 m. pasirašius Olyvos taikos sutartį, Prūsija tapo savarankiška valstybe. Tuomet Brandenburgo kurfiurstas, vokiečių vadinamas didžiuoju, Fridrychas Vilhelmas pavertė Piliavą savo tvirtove – Karaliaučiaus vartais į Baltiją. Taip prasidėjo prūsiškoji miesto istorija – iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo ne tik karinės įgulos miestas, bet ir gydomųjų vandenų kurortas.

Laivyba pro Piliavą buvo itin svarbi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos prekeiviams. LDK, ar bent atskirų jos vietovių prekybiniai ryšiai vandens keliais su Vakarų Europa ilgam nenutrūkdavo net ir kovų su kryžiuočiais šimtmečiais – protarpiuose tarp kovų viena ar kita kryptimi vykdavo savų prekių prisikrovę pirkliai. Po Žalgirio mūšio ir 1422 m. Melno taikos įsivyravus ramesniems laikams, iš LDK į Vakarų Europą vandens keliais vis didesniais kiekiais eksportuoti lietuviškų bei gudiškų žemių turtai: javai, mediena, vaškas ir daugelis kitų dalykų. Tai žymiu mastu nulėmė LDK „Aukso amžių“ – klestėjimą ramiajame XVI šimtmetyje, kai nemaža LDK didžiūnų bei prekybos tarpininkų labai praturtėjo. Tų LDK eksportinių prekių srauto didžioji dalis plukdyta Nemunu, Kuršių mariomis, Deimės bei Priegliaus upėmis iki Karaliaučiaus, o nuo ten – Aistmarėmis pro Piliavos sąsiaurį bei Baltijos jūra į vakarus.

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990);

https://lt.wikipedia.org/wiki/Piliava .

Karaliaučiaus sritis
Baltijskas
nekilnojamasis kultūros paveldas
archeologija
atmintinos vietos
vietovės
1000-1050
1050-1100
1100-1150
1150-1200
1200-1250
1250-1300
950-1000
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.2.1. atpažinimo principas