Fotografas, teisininkas Perkūnas (Una) Liutkus gimė 1939 m. rugsėjo 19 d. La Baule mieste Lietuvos diplomato, žemaičio iš Leckavos kaimo Mažeikių rajone Antano Liutkaus (1906–1970) ir Janinos Mikulskytės, kilusios iš Telšių, šeimoje. Be Perkūno šeima užaugino dar du vaikus: dukrą Eglę ir sūnų Antaną Gediminą. Tėvas Antanas baigė teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Nuo 1937 m. pavasario buvo paskirtas Lietuvos ambasados Paryžiuje antruoju sekretoriumi ir prekybos skyriaus vedėju. 1940 m. birželį prasidėjus okupacijai, buvę nepriklausomų valstybių Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasadų pastatai perėjo Sovietų sąjungos žinion, o Baltijos šalių diplomatams buvo skirtas namų areštas Pajūrio Alpių regione, Villefranche sur Mer miestelyje greta Nicos. Ten Liutkų šeima įsigijo vilą Amerika. Žydrojoje pakrantėje būta vilų ir lietuviškais pavadinimais. Rašytojui, Lietuvos diplomatui Švedijoje Jurgiui Savickiui priklausė Ariogala, Nepriklausomybės akto signatarui, pirmajam Lietuvos pasiuntiniui Prancūzijoje Petrui Klimui – Svėdasų rezidencijos. Anot Perkūno Liutkaus, „mes gyvenome ten kaip lietuviškoje saloje Prancūzijoje, savotiškame rojuje, mažojoje Lietuvoje“. Čia lankėsi lietuviai intelektualai – poetas Jonas Aistis, rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis, dailininkai Leonardas Kazokas, Antanas Mončys, Albertas Veščiūnas (Arba), Žibuntas Mikšys, semiotikas Algirdas Julius Greimas. Antano ir Janinos Liutkų viloje menininkai turėjo savo kampelį, galėjo dirbti. A. Liutkus mėgo piešti, tapė, fotografavo, dalyvavo dailės parodose, priklausė Villefranche nepriklausomų menininkų draugijai, rašė kritinius straipsnius lietuvių spaudoje. 1960 m. šeima vėl sugrįžo į Paryžių, atnaujino nebeegzistuojančios šalies atašė veiklą, ėjo neoficialaus Lietuvos ambasados sekretoriaus pareigas. Drauge su Jurgiu Baltrušaičiu atstovavo Lietuvai Prancūzijos valdžios institucijose, išeivijos organizacijose, tvarkė administracinius lietuvių pabėgėlių reikalus. Prie Viduržemio jūros atvažiuodavo tik savaitgaliais ir per atostogas, tuomet daug tapė. A. Liutkus staiga mirė 1970 m. vasario 9 d.
Lietuvių kalbos Perkūnas Liutkus buvo mokomas namuose. Vėliau jis studijavo Nicoje, ten įgijo teisės bakalauro laipsnį. Persikėlęs į Paryžių, įstojo mokytis į Politikos mokslų institutą. To meto Prancūzijos intelektualai ir studentija buvo angažuoti kairuoliškomis, komunistinėmis pažiūromis, gyveno antiamerikietiškomis nuotaikomis. Kubos commandante Fidelis Castro daliai prancūzų atrodė kaip charizmatiškas laisvės kovų simbolis, laikytas herojumi, pasipriešinusiu „amerikiečių imperializmui“, o pati Kuba rodėsi kaip laisvas kraštas, kuriantis kažką nauja, iki tol neregėta. XX a. 7 deš. pradžioje šioje Karibų jūros valstybėje politikų kvietimu lankėsi rašytojai Jean-Paul Sartre, Simona de Beauvoire, aktorius Gérard Philipe. 1961 m. režisierius Chrisas Markeris sukūrė kino juostą „Cuba Si!“, įspūdingą istorinį laikmečio dokumentą, poetizuojantį revoliuciją. Žurnalistė, žydų pabėgėlių iš Rytų Europos atžala Ania Francos, bendradarbiavo su leidiniais „Jeune Afrique“, „Le Nouvel Observateur“ ir „Libération“, rašė apie trečiojo pasaulio išsilaisvinimo kovas, pasisakė prieš kolonializmą Alžyre, Pietų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose. 1962 m. jo esė rinktinė „Kubos šventė“ (La Fête cubaine) buvo skirta revoliucijos lyderiams Fideliui Castro ir Che Guevarai. Iš Belgijos kilusi būsimoji prancūzų kino legenda, fotografė Agnès Varda fiksavo Kubos socialinio gyvenimo pokyčius, kuriuos panaudojo 1963 m. sukurdama optimistišką filmą „Sveiki, kubiečiai“ (Salut les Cubains). Kai prancūzų intelektualai atliko savo darbą, kubiečiai nusitaikė į akademinį jaunimą. 1964 m. liepą su studentų grupe P. Liutkus išvyko į porevoliucinę Kubą. Būdamas okupuotos šalies diplomato sūnus, komunizmo idėjas vertino skeptiškai, tačiau tikėjo tautų suverenumo teise. „Visada buvau siekiančiųjų nepriklausomybės pusėje“ – pabrėžia jis. Jį žavėjo Alžyro, Vietnamo noras išsivaduoti iš Prancūzijos įtakos. Tad ir Kubos revoliucija, pasibaigusi diktatoriaus Fulgencio Batistos nuvertimu, jam darė įspūdį. Įvykiai Kuboje itin masino viską išvysti savomis akimis. Viešnagės Kuboje metu P. Liutkus turėjo unikalią galimybę mėgėjišku austrišku fotoaparatu Voigtländer iš labai arti užfiksuoti legendinį revoliucionierių Castro-El Comandante, sukurti ištisą jam skirtą fotopasakojimą. To meto nuotraukas žiūrovai pirmą kartą galėjo išvysti 2021 m. surengtame fotografijos festivalyje „Arlio susitikimai“ (Les Rencontres d`Arles). P. Liutkaus nuotraukose užfiksuoti legendiniai revoliucionieriai, palaikymo minios mitinguose Santjage, viešbučio Habana Libre kadrai leido praskleisti uždangą ir į tuometinio Kubos vadovo laisvalaikį, jo susižavėjimą prancūze studente Evelyne Pisier, pamatyti šios šalies lyderį netikėtu amplua. Po kelionės į Kubą P. Liutkus dirbo Prancūzijos bendradarbiavimo ministerijoje, Užsienio reikalų ministerijoje Alžyre. Po kelerių metų, tarpininkaujant E. Pisier ir padedant F. Castro, lietuvis įsidarbino Kuboje – dirbo Havanos universiteto Žemės ūkio tyrimų centre. Ten susipažino su aktore Mirta Ibarra, būsima žmona. Pora susilaukė sūnaus Sauliaus Liutkaus. 1970 m. P. Liutkus persikraustė į Paryžių. Antrą kartą vedė, susilaukė keturių vaikų. Dirbo turizmo srityje. 1990 m. gruodį pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Buvo ilgametis Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, apdovanotas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.
2004 m. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje surengta asmeninė fotografijų paroda „Kuba. 1964–tieji. Perkūno Liutkaus fotografinis pasakojimas apie Fidelio ir Evelynės meilės istoriją“. Lietuvoje A. Liutkaus kūryba pirmą kartą pristatyta 2016 m. Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune; išleistas parodos katalogas „Grįžimas iš Žydrosios pakrantės“; 2021 m. – P. Liutkaus tėvo Antano asmeninė fotografijų paroda Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje „Antanas Liutkus (1906–1970). Antanas Mončys Prancūzijoje“ ir „Antanas Liutkus (1906–1970). Palanga (1937–1938)“.
dr. Vilma Gradinskaitė
Daugiau:
Valdas Papievis, Grįžimas iš Žydrosios pakrantės, https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2016/05/08/grizimas-is-zydrosios-pakrantes
