Miestelis įsikūręs netoli dabartinės Baltarusijos ir Lietuvos sienos, toli nuo magistralių, vaizdingoje Medilos upės suformuotų ežerų pakrantėje.
Pastovių valda pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1552 m. XVI–XVII a. ji priklausė Zenavičiams, 1686 m. atiteko Beganskiams, XVIII a. pirmoje pusėje – Tyzenhauzams. Iki XVIII a. vidurio Pastovys buvo nedidelė gyvenvietė su turgaus aikšte, iš kurios ėjo prekybiniai keliai į Medilą ir Drują. Gyvenvietėje buvo katalikų, unitų bažnyčių, pranciškonų vienuolynas.
Postovys ypač išaugo XVIII a. antroje pusėje valdant Lietuvos ūkio reformuotojui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždininkui Antanui Tyzenhauzui. Didikas tėvoninę valdą siekė paversti svarbiu kultūros ir pramonės centru. Savininko iniciatyva miestelis perplanuotas pagal italų architekto Džiuzepės de Sako (Giuseppe de Sacco) projektą. Suformuota erdvi Turgaus aikštė (dab. Lenino aikštė), aplink ją iškilo manufaktūrų darbininkų namai, raštinės ir teismo pastatai ir kt. Dalis šių pastatų (8 iš 22) išliko.
Pastovių klestėjimo laikotarpis baigėsi su Antano Tyzenhauzo mirtimi 1785 m. ir miestelio prijungimu prie Rusijos 1793 m.
Paliušytė Aistė, Vaišvilaitė Irena, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
