Paskalviai — gyvenvietė pusiaukelėje tarp Tilžės ir Ragainės, paminėta 1318 m. dokumente Pascalwe vardu. Senas pavadinimas yra kilęs iš skaluvių vardo. Kryžiuočių kronikose minima čia stovėjusi gerai įtvirtinta skaluvių pilis — Schalauenburg. 2 km į šiaurės rytus nuo Paskalvių priešais Rambyną, į rytus nuo senųjų Paskalvių kapinaičių, prie Skalvės upelio, yra Skalvės piliakalnis.
1912 m. Paskalviuose buvo įsikūrusi lietuvių jaunimo kultūrinė draugija „Aušra“.
Išliko etnografiniai mitologiniai pasakojimai, kuriuos užrašė šioje vietoje augęs Jurgis Banaitis (1871—1905), Nemunu plaukiojančių garlaivių virėjas. Jis rinko gimtojo kaimo tautosaką: papročius, atsiminimus, dainas. Vieną J. Banaičio tautosakos rankraštį išsaugojo jo brolis ir sesuo. Jį perrašė Lietuvos konsulas Tilžėje J. Sruoga ir perdavė Lietuvos tautosakos archyvui. Šis tas iš užrašų buvo paskelbta rinkinėlyje „Iš Mažosios Lietuvos tautosakos“ (Kaunas, 1937 m.). 1900 m. J. Banaitis talkino rengiant Lietuvos skyrių Paryžiaus parodoje. Nemaža dalis jo surinktų eksponatų pateko į „Prūsijos“ (Karaliaučiuje) ir Helsinkio muziejus. J. Banaitis yra siuntęs tautosakos ir J. Basanavičiui.
Vienas užrašytas padavimas pasakoja, kad Skalvės apylinkėje gyveno labai stiprus milžinas: kai žingsnį žengdavęs, žemė drebėdavusi, kai kirvuką mesdavęs, tas tik pajūry nukrisdavęs. Kartą stiprūs priešai užpuolė Lietuvos kraštą. Milžinas kapojo priešus savo ilguoju kirviu, tūkstančius jų nutėškė į Nemuną. Pavargęs paleido kirvį, tada priešai jį surišo devyniomis virvėmis ir gyvą užkasė smėlyje. Taip lygioje vietoje atsirado kalnelis. Milžino duktė Skalvė ilgai verkė ant tėvo kapo, kol ant kalno atsirado ežeras. Nuo to laiko žmonės šį kalną praminė Skalve.
Kitas padavimas pasakoja, kad ant šio kalno buvo labai stipri tvirtovė, kurią septynerius metus apgulė, bet neįveikė kryžiuočiai. Prie tvirtovės buvo didelis ežeras. Žiemą tvirtovės gynėjai sėmė ežero vandenį ir pylė ant kalno šlaitų, kad jis apsitrauktų ledu. Jei priešai būriais verždavosi į kalną, gynėjai risdavo žemyn vinimis apkaltus sunkius rąstus. Kryžiuočiai, sužinoję, kad kalne yra pilnas žuvų ežeras, atsitraukė.
Kitas padavimas pasakoja, kad ant kalno vaidenasi tai raudonai apsirengęs jaunikaitis, tai žirgas be galvos, tai žuvusieji ten gieda. XIX a. viduryje kalne dar buvo du ežerėliai, ir pats kalnas dar turėjo aukštus pylimus. Paskui dvarponiai nusipirko Skalvę ir ežerėlius nuleido. Rado ten daugybę ginklų bei papuošalų, visą tai sukrovė į vežimą, nuvežė ir pardavė geležinkelininkams (t. y. metalo laužui).
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
