Vilniaus universiteto Architektūros katedros auklėtinis Liucijus Vyganauskis nuo 1845 m. prižiūrėjo Paryžiaus Dievo Motinos katedros restauravimą.
Liucijus Vyganauskis (Lucjan Wyganowski, 1809–1886) buvo iš tų architektų restauratorių, kurių veikla skatino neogotikos įsigalėjimą Europoje ir Lietuvoje. Po 1831 m. sukilimo L. Vyganauskis išvyko į Prancūziją, apsigyveno Amjeno mieste. Susižavėjęs čionykšte katedra, dažnai ją piešdavo, mėgindamas išsiaiškinti konstrukciją ir formas. Dėl prancūzų romantikų susidomėjimo gotika L. Vyganauskio piešiniai atrinkti į parodą, jis pakviestas į Paryžių ir ėmė bendradarbiauti su įžymiu architektu restauratoriumi Žanu Baptistu Lasusu (Jean Baptiste Lassus). Pastarasis L. Vyganauskiui pavedė prižiūrėti gotikos pastatų konservavimo ir restauravimo darbus, tarp jų ir Paryžiaus Dievo Motinos katedros restauravimą.
Kartu su Ž. B. Lasusu projektavo naujus pastatus: vieną pirmųjų neogotikinių bažnyčių Paryžiuje – Saint-Jean-Baptiste de Belleville, kuri buvo pastatyta tarp 1854 m. ir 1859 m., vizitiečių vienuolyno namus Monparnase, reprezentacinius rūmus kunigaikščiui Saltykovui Eliziejaus laukuose. Prancūzijos periferijoje konservavo ir restauravo Nanto (Nantes), Šalono (Chalons), Muleno (Moulin), kitų miestų bažnyčias.
L. Vyganauskis rinko straipsnius apie gotiką, ruošė mokslinį darbą apie šio stiliaus konstrukcijų ir meninių formų ypatybes. Laiškuose į Lietuvą pakiliai rašė apie negęstančią gotikinės architektūros vertę. Sutikęs Paryžiuje tautiečius, L. Vyganauskis žadėjo grįžti į Lietuvą, konservuoti ir restauruoti jos pilis.
Adomonis Tadas, Adomonytė Nijolė, Lietuvos dailės ir architektūros istorija II, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997
