Spėjama, kad Nesvyžius Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausė nuo XIII a. II pusės. Istoriniuose šaltiniuose miestas pirmą kartą paminėtas 1446 m., 1523 m. tapo didikų Radvilų nuosavybe. Kai miesto šeimininkas Mikalojus Radvila Juodasis gavo Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą, miestas tapo Nesvyžiaus – Olykos kunigaikštystės sostine. Labiausiai prie miesto plėtros prisidėjo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, 1586 m. išrūpinęs Nesvyžiui savivaldos teises bei pastatęs čia pilį ir parapinę bažnyčią, taisyklingai suplanavęs ir gynybiniais įtvirtinimais apjuosęs miestą bei pakvietęs įsikurti pirklius bei amatininkus iš užsienio.
Jeronimas Florijonas Radvila Bialoje ir Nesvyžiuje išlaikė apie 5000 karių armiją su savo generolu.
Puoselėjamas Radvilų giminės Nesvyžius buvo vienas svarbiausių LDK religinių ir kultūros centrų. Mikalojaus Radvilos Juodojo laikais Nesvyžius buvo tapęs vienu svarbiausių Reformacijos Lietuvoje židinių. 1562 m. įsteigtoje spaustuvėje buvo leidžiamos evengelikų reformatų knygos. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis miestą pavertė katalikybės centru, įkurdino jėzuitų, benediktinų ir bernardinų bendruomenes. XVII a. antrojoje pusėje čia apsigyveno ir dominikonai.
1587–1593 m. pagal jėzuito Džovanio Marijos Bernardonio projektą pastatyta jėzuitų Dievo Kūno bažnyčia – pirmasis barokinis statinys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pagal Romos jėzuitų Jėzaus Vardo bažnyčios pavyzdį. Bažnyčios kriptoje palaidota daugiau kaip 100 Radvilų giminės narių, tarp jų ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė, jo sūnus Karolis Stanislovas Radvila.
Parengta pagal: Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sud. Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, V.: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012;
https://lt.wikipedia.org/wiki/Jeronimas_Florijonas_Radvila .