Nesvyžius

Nesvyžiuje išliko autentiškų privataus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miesto bruožų, gausu restauruotų LDK laikotarpio paminklų. Istoriniuose šaltiniuose 1446 m. pirmą kartą paminėtas miestas 1523 m. tapo didikų Radvilų nuosavybe ir šiai įtakingai didikų giminei priklausė kelis šimtmečius. Kai Nesvyžiaus šeimininkas Mikalojus Radvila Juodasis gavo Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą, miestas tapo Nesvyžiaus – Olykos kunigaikštystės sostine. Labiausiai prie miesto plėtros prisidėjo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, 1586 m. išrūpinęs Nesvyžiui savivaldos teises bei pastatęs čia pilį ir parapinę bažnyčią, taisyklingai suplanavęs ir gynybiniais įtvirtinimais apjuosęs miestą bei pakvietęs įsikurti pirklius bei amatininkus iš užsienio.

Puoselėjamas Radvilų giminės Nesvyžius buvo vienas svarbiausių LDK religinių ir kultūros centrų. Mikalojaus Radvilos Juodojo laikais Nesvyžius buvo tapęs vienu svarbiausių Reformacijos Lietuvoje židinių. 1562 m. įsteigtoje spaustuvėje buvo leidžiamos evangelikų reformatų knygos, tokios kaip Simono Budno „Katekizmas“ gudų kalba bei vadinamoji Nesvyžiaus Biblija. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis miestą pavertė katalikybės centru, įkurdino jėzuitų, benediktinų ir bernardinų bendruomenes. XVII a. antrojoje pusėje čia apsigyveno ir dominikonai.

1587–1593 m. pagal jėzuito Džovanio Marijos Bernardonio projektą pastatyta jėzuitų Dievo Kūno bažnyčia – pirmasis barokinis statinys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, sukurtas pagal Romos jėzuitų Jėzaus Vardo bažnyčios pavyzdį. Ji išliko ir veikia iki šių dienų. Bažnyčios kriptoje palaidota daugiau kaip 100 Radvilų giminės narių, tarp jų ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė, jo sūnus Karolis Stanislovas Radvila.

Paliušytė Aistė, Vaišvilaitė Irena, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012