Pirmą kartą paminėtas 1395 m., kai jį puolė Vokiečių ordino riteriai. Nuo XV a. antrosios pusės tai buvo Iliničių giminės nuosavybė (nuo 1555 m. – grafystė). 1568 m., mirus paskutiniam Iliničių giminės atstovui, Myriaus valda ir grafo titulas atiteko Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui. 1589 m. jis Myriaus grafystę įjungė į Nesvyžiaus ordinaciją, taip Nesvyžiaus-Olykos kunigaikščių Radvilų rankose Myrius išliko iki pat 1828 metų.
Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis Myriuje fundavo Šv. Mikalojaus bažnyčią, kuri buvo pastatyta 1599–1605 metais.
1700 m. bazilijonų vienuolyno Švč. Trejybės cerkvę fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Karolis Stanislovas Radvila. XIX a. ji atiduota stačiatikiams, perstatant neatpažįstamai pakeistas pirminis statinio pavidalas.
Miesto pakraštyje stovinti pilis – viena didžiausių ir geriausiai išlikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tvirtovių. XVI a. pradžioje ją pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro maršalka Jurgis Iliničius. Tuomet tai buvo gotikinė aptvarinė pilis su penkiais bokštais, apjuosta fosa. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva prie dviejų sienų pristatyti renesansiniai rezidenciniai korpusai, pilis sutvirtinta žemės bastionais ir vandens grioviu, šalia jos įveistas parkas. Tvirtovė smarkiai nukentėjo per 1655 ir 1706 m. švedų apgultis, vėliau atstatya. Vėl nukentėjo per 1794 m. Rusijos kariuomenės šturmą ir 1812 m. Napoleono karą. Antrojo pasaulinio karo metais čia įkurta karo stovykla ir getas. Sovietmečiu pilyje įrengtos gyvenamosios patalpos, autentiška interjerų apdaila negrįžtamai prarasta. Nuo 1991 m. pilis restauruojama ir atstatoma. 2000 m. tvirtovė pripažinta UNESCO globojamu Pasaulio paveldo objektu.
Paliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
