Tai vienas seniausių Baltarusijos miestų. Pirmą kartą paminėtas 1067 m. kaip Polocko kunigaikštystės miestas. XII a. pabaigoje išaugo į kunigaikštystės sostinę. Didysis kunigaikštis Gediminas jį įjungė į Lietuvos valstybę. Čia Minskas iš pradžių buvo pavieto, nuo XVI a. vidurio – vaivadijos centras. 1499 m. gavo miesto savivaldos teises.
Senojo miesto centras susiformavo dešiniajame Svisločiaus upės krante. XI a. antroje pusėje čia buvo pastatyta pilis, kurios teritorijoje XX a. pabaigoje archeologai rado ir užkonservavo pilies cerkvės pamatų likučius.
Minskas išaugo ir suklestėjo po Liublino unijos, kai tapo vaivadijos centru. XVI a. ėmė formuotis naujasis miesto centras su vadinamuoju Aukštutiniu turgumi, kuriame buvo pastatytas medinis rotušės pastatas. Šalia jo ėmė augti šventovės ir gyvenamieji statiniai, kurie pamažu suformavo naują miesto centrą, pavadintą Aukštutiniu Minsko miestu. XVI a. šį miestą sudarė Aukštutinis ir Žemutinis turgūs bei Trejybės kalno gatvės, apstatytos mediniais namais. Po XVI a. vidurio gaisrų, sudegus mediniams statiniams, Minske imta plėtoti mūrinė architektūra. XVII a. antroje pusėje – XVIII a. mieste įsikūrė įvairios vienuolijos, kurių mūrinių ansamblių dalis išliko iki mūsų dienų ir formuoja centrinės miesto dalies panoramą. XVIII a. miestas garsėjo amatininkų ir prekeivių rajonais. Amžiaus pabaigoje, 1790 m., miestą nutarta plėtoti pagal architekto F. Kramerio parengtą taisyklingo plano projektą, tačiau darbai ta linkme buvo pradėti vykdyti tik XIX a. pradžioje ir baigti 1858 metais.
Po Abiejų Tautų Respublikos antrojo padalijimo Minskas atiteko Rusijai. Katalikų bažnyčios ir vienuolynai, iki padalijimo priklausę Vilniaus vyskupijai, 1798 m. buvo priskirti naujai įkurtai Minsko vyskupijai. Nuo 1831 m. caro valdžia ėmė naikinti ir uždaryti mieste veikiančius vienuolynus.
Klajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
