Medilas pirmiausiai kūrėsi ežero saloje, kurioje dar išliko per Šiaurės karą sudegintos mūrinės pilies griuvėsių. Vėliau gyvenvietė persikėlė į ežero krantą. Pats miestelis susideda iš Senojo ir Naujojo Medilo.
Pirmoji katalikų parapinė bažnyčia Naujajame Medile funduota 1457 m. to meto vietos savininko Trakų kašteliono Andriaus Sakaičio – vieno įtakingiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio laikų didikų. Ši bažnyčia sudegė per Antrąjį pasaulinį karą 1945 m. Po Sakaičių Medilą valdė Radvilos, Franckevičiai, Raiskiai, Grabovskiai. 1687 m. valda atiteko Koščicų giminei – šių savininkų pastangomis 1762 m. Medilui suteiktos miesto savivaldos teisės.
Antanas Koščicas 1754 m. į Senąjį Medilą pakvietė basuosius karmelitus ir ežerų apsuptyje pastatydino jiems bažnyčią bei nedidelį mūrinį vienuolyną. Iškilo puiki centriško plano šventovė, kurios siluete dominuoja gražus kupolas, šventoriuje stovi varpinė ir dviaukštis vienuolyno mūras, šlaite įrengtos kalvarijos stotys. Fundatoriaus iniciatyva iš Romos buvo atvežtos katakombų kankinio šv. Justino relikvijos, kurios sutraukdavo daug maldininkų. Po 1832 m., kai caro valdžia vienuolyną uždarė, relikvijos perkeltos į Mosaro bažnyčią, kur saugomos iki šiol. Bažnyčios altoriuje yra XVIII a. vidurio krucifiksas, labai panašus į šiandien Vilniaus katedros Tremtinių koplyčioje esantį, o kadaise Vilniaus Antakalnio trinitorių bažnyčiai priklausiusį krucifiksą. Viename šoninių altorių – XVIII a. Marijos Snieginės paveikslas. Medilo bažnyčioje buvo Koščicų giminės portretai, o rūsiuose ilsėjosi jų palaikai.
1840 m. basųjų karmelitų vienuolynas uždarytas, o bažnyčia 1866 m. rekonstruota į cerkvę. 1920 m. ji grąžinta katalikams, 1945 m. sovietų valdžios uždaryta, 1989 m. vėl grąžinta tikintiesiems. Čia veiklą atnaujino basieji karmelitai.
Račiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
