Lyda

Lydos pilis, nuotrauka iš https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9B%D0%B8%D0%B4%D0%B0#/media/%D0%A4%D0%B0%D0%B9%D0%BB:%D0%98%D0%B7%D0%BE%D0%B1%D1%80%D0%B0%D0%B6%D0%B5%D0%BD%D0%B8%D0%B5_2021-06-24_130826.png, CC BY-SA 4.0

Miestelis įsikūręs prie Lizdeikos upelio, iš čia kilęs ir vietovės pavadinimas.

Gedimino laikais Lyda jau buvo aplinkinės srities centras ir didžiųjų kunigaikščių (Gedimino, Algirdo, Jogailos, Vytauto Didžiojo) valda. Tuos laikus mena Lydos pilis, pastatyta šalia kelio, kuris vedė iš Vilniaus į Gardiną. Tai sudarė sąlygas šalia pilies išaugti miestui (savivaldos teises Lyda gavo 1590 m.). Tai kvadratinė aptvarinio tipo pilis, kurios planas netaisyklingo stačiakampio formos, su dviem kampiniais bokštais (ilgainiui sunyko), storos sienos mūrytos iš akmenų bei molio ir kalkių skiedinio. Pilyje būta dviejų medinių pastatų. Tokia architektūra būdinga ir kitoms – Medininkų bei Krėvos – pilims. Nuo XIV a. 8 dešimtmečio iki 1381 m. pilį valdė Algirdo, vėliau Jogailos patarėjas Vaidila. Vaidila buvo lietuvių bajoras, Jogailos sesers Marijos Algirdaitės vyras. Pasak Lietuvos metraščių Trumpojo sąvado (1446 m.), Vaidila Algirdo dvare dirbo kepėju, kambarininku, taurininku, o galiausiai iš Algirdo gavo valdyti Lydą. Vaidila dalyvavo Jogailai sudarant Dovydiškių sutartį su Vokiečių ordino atstovais (1380-05-21), kuri buvo priešiška sutartis Kęstučiui. Vaidila turėjo milžinišką įtaką Jogailai, o rengdamas sąmokslą prieš Lietuvos didijį kunigaikštį Kęstutį Vaidila susirašinėjo su ordino pareigūnais. Galiausiai Kęstučio paliepimu jis buvo 1381 m. pakartas. 1381–1392 m. pilį valdė kunigaikštis Kaributas. Nuo 1392 m. pilį valdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio skiriami seniūnai.

XVI–XVIII a. gynybinę reikšmę praradusioje pilyje buvo įsikūręs pavietų bajorų teismas. 1638 m. prie pilies sienos leista statyti pastatą teismo knygoms saugoti. Lydos pavieto teismo aktai pilyje saugoti iki Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo. XIX a. smukus miestui, pradėjo irti ir pilis, tačiau šiuo metu ji atstatoma.

Iškart o Lietuvos krikšto, pirmojo Vilniaus vyskupo pranciškono Andriaus laikais, Lydoje buvo įsteigtas pranciškonų vienuolynas su bažnyčia. XV a. vienuolynas išnyko ir jo vietoje apie 1460 m. įsteigta parapija. 1762–1770 m. galbūt pagal Vilniaus architekto Jono Kristupo Glaubico projektą naujoje vietoje pastatya mūrinė vėlyvojo baroko formų šventovė – Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia. Tai trinavis halinis pastatas su dviem vėlyvojo baroko bokštais fasade (nuardyti po 1821 m. gaisro). Taip pat buvo suprojektuotas puošnus rokoko stiliaus interjeras su penkiais marmurą imituojančiais ir stiuko lipdyba puoštais altoriais. Iki šiol bažnyčioje saugoma Lydos Dievo Motinos su Kūdikėliu ikona, pasak legendos, į Lydą atvežta pranciškonų misionierių.

1756 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pastalininkis ir Lydos seniūnas Ignotas Scipionas į Lydą pasikvietė pijorus, pastatydino jiems bažnyčią ir kolegiją. Šv. Juozapo Kalasanto bažnyčia perstatyta klasicizmo stiliumi. XIX a., pijorų venuolyną uždarius, buvusi vienuolyno bažnyčia perduota stačiatikiams ir dabar veikia kaip stačiatikių Šv. arkangelo Mykolo soboras.

 

Parengta pagal: VADOVAS po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sud. A. Paliušytė, I. Vaišvilaitė (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012);

Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, Ii tomas (L-Ž), sud. Eugenijus Manelis, Antanas Račis (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016).

Baltarusija
Gardino sritis
Lyda
nekilnojamasis kultūros paveldas
vietovės
1300-1350
1350-1400
1400-1450
1450-1500
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
1800-1850
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.1.2. atpažinimo principas
Algirdas (1296–1377)
Gediminas (apie 1275–1341)
Jogaila (1348–1434)
Kaributas (po 1350 – po 1404)
Marija Algirdaitė (1350 – ?)
Vaidila ( ? – 1381)
Vytautas Didysis (apie 1350–1430)