Lužkai

XVI–XVII a. Lužkai priklausė Sapiegoms, XVIII a. – Žabų giminei. XIX a. šios žemės tapo Čapskių, vėliau, XX a. (iki 1939 m.) – Platerių-Zybergų valdoms. Savininkai buvo įsikūrę netoli Mniutos upelio, vietovėje, nuo seno vadinamoje Horodzecu. Šioje vietoje iki Pirmojo pasaulinio karo stovėjo didingas rūmų ansamblis. Karo metais sudegė XVIII a. antroje pusėje Tado Žabos statyti klasicistiniai rūmai, šiuo metu jie atstatyti. Be centrinio reprezentacinio pastato, galima apžiūrėti XIX a. ir XX a. pradžioje išlikusius ūkinius statinius, neogotikinę laidojimo koplyčią.

Į rūmų ansambliui priklauso ir peizažinis parkas, o prie kelio į rūmus stovi XVIII a. barokinių ir klasicistinių formų pakelės koplytėlė su medine kryžių nešančio Kristaus skulptūra.

Lužkuose taip pat išliko kadaise pijorams priklausiusi 1744–1756 m. statyta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, funduota Pijorų kolegija. Vienuolius miestelyje 1741 m. įkurdino Polocko kaštelionas Valerijonas Žaba (jo garbei miestelis kurį laiką buvo vadinamas Valerijanava). 1832 m., uždarius pijorų vienuolyną, bažnyčia paversta cerkve, sovietmečiu (po Antrojo pasaulinio karo) uždaryta, o 1998 m. grąžinta parapijiečiams.

Baltarusija
Lužkai
nekilnojamasis kultūros paveldas
vietovės
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
1800-1850
1850-1900
1900-1950
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.1.2. atpažinimo principas
Pliateriai
Sapiegos