Tikėtina, kad Jonas Kiška 1581 m. pradėjo mūrinės pilies Liubčioje statybą. 1581 m. data įrašyta vėtrungėje, kurią vietiniai kraštotyrininkai – senienų rinkėjai rado pilies teritorijoje. Dabar šios vėtrungės kopija vainikuoja vieną iš pilies bokštų.
Kiškos susigiminiavo su Radvilomis (LDK etmonas Kristupas Radvila Perkūnas vedė Oną Kiškaitę) ir XVII a. pradžioje (1606) po Jono Kiškos mirties miestas atiteko Radviloms. Liubčia tapo svarbia Radvilų rezidencija.
Liubčios pilis XVII a. padidinta ir sustiprinta. Ji stovi dešiniajame Nemuno krante, kitados turėjo keturis bokštus. Valdant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui Kristupui Radvilai, pilyje buvo saugomas jo iždas, o šeimininkaujant jo sūnui, Lietuvos didžiajam etmonui Jonušui Radvilai, – ir kunstkamera, tai yra vienas XVI ir XVII a. sandūrai būdingų senienų bei keistenybių rinkinių, to meto didiko statuso ženklas. Jonušas Radvila pristatė dar tris gynybinius bokštus. Pilis ypač nukentėjo 1655 m. per kazokų kariuomenės antpuolį. XVIII a. ji visiškai prarado gynybinę reikšmę. Pietvakarinėje ir pietrytinėje piliavietės dalyje išliko du galingi mūriniai pilies bokštai. Pirmasis buvo įvažiuojamųjų vartų bokštas. Bokštas buvo galingo kubo formos, kuri 8 m aukštyje perėjo į aštuoniabriaunį. Manoma, kad tai seniausias pilies bokštas ir greičiausiai jis buvo vienintelis mūrinis bokštas ankstesnėje medinėje pilyje.
Paliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
Vitkauskaitė Dalia, Vilniaus universiteto projektas „Magnus Ducatus Lithuaniae“, http://www.mdl.projektas.vu.lt/
