XIX a. Tbilisyje atsidūrė ištremtų 1830–31 sukilimo (tarp jų geodezininkas J. Chodzka), 1863–64 sukilimo dalyvių, knygnešių (I. Bitaitis), Rusijos imperijos kariuomenės šauktinių. XIX a. pabaigoje Tbilisyje apsigyveno lietuvių tarnautojų (inžinierius A. Vilkutaitis, vaistininkas A. Žukauskas), daugiausia geležinkelininkų. Nemažai Lietuvos gyventojų į Tbilisį pabėgo ar buvo evakuota per I pasaulinį karą (P. Dailidė, P. Vileišis; kai kurie liko gyventi), po 1917 Rusijos Vasario revoliucijos įsikūrė kariavusių Rusijos–Turkijos fronte.
1913 metų sausio 13 dieną Tbilisio rotušėje Jerevano (dab. Laisvės) aikštėje įvyko steigiamasis Lietuvių savitarpinės pašalpos draugijos susirinkimas, kuriame dalyvavo beveik 100 žmonių. Per dvejus metus ši draugija surengė daugiau kaip 10 lietuviškų vakarų. Į vakarus kartais susirinkdavo apie 500 vietos lietuvių. Draugija veikė iki 1921 m. 1913–18 veikė Tbilisio lietuvių choras, kuriam vadovavo Julius Štarka (1894-1960). 1917 12 Tbilisyje susirinkę Kaukazo lietuvių atstovai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. 1918–21 čia veikė Lietuvos Tarybos, vėliau Lietuvos Respublikos atstovybė.
