Tapytojas, grafikas ir skulptorius Lazaris Segalas gimė 1891 m. liepos 21 d. Vilniuje. Buvo šeštas vaikas prekybininko, torų perrašytojo Abelio Segallo šeimoje. Segalas dailės pradėjo mokytis M. Antokolskio pramoninės dailės mokykloje Vilniuje. Jo mokytojai pastebėję paauglio gabumus paskatino jį tęsti mokymąsi užsienyje. Būdamas penkiolikos metų, jis išvyko į Berlyną, kur nuo 1907 m. studijavo dailę Berlyno dailės akademijoje. Nepatenkintas konservatyviu mokymu 1909 m. jis išėjo iš akademijos, dalyvavo „Laisvosios secesijos“ (vok. Freie Secession) parodoje kur buvo apdovanotas Makso Lybermano (Max Liebermann, 1847–1935) premija. 1910 m. jis persikėlė į Dresdeną, mokėsi Dresdeno dailės akademijoje (vok. Hochschule für Bildende Künste Dresden).
Gurlitto galerija surengė pirmąją personalinę Segalo parodą. 1912 m. Segalas pirmą kartą lankėsi Brazilijoje, kur San Paule gyveno jo vyresnioji sesuo Liuba. 1914 m. dailininkas grįžo į Dresdeną ir buvo internuotas kaip „priešiškas užsienietis“ – Rusijos pilietis. 1917 m. Segallas lankėsi gimtajame Vilniuje. 1919 m. jis kartu su Konradu Felixmuelleriu (Conrad Felixmüller), Otto Diksu (Otto Dix), Otto Lange ir kitais įkūrė „Dresdeno secesijos grupę“ (vok. Dresdner Sezession Gruppe). Jau per pirmąjį pasirodymą Emilio Richterio galerijoje 1919 m. balandį Segalo, Felixmuelerio ir Dixo kūriniai sulaukė ypatingai didelio susidomėjimo. Vėliau Segallas išgarsėjo ir vakarinėje Vokietijos dalyje. 1920 m. Folkwang muziejus (vok. Museum Folkwang) Hagene parodė didelę personalinę 80 kūrinių parodą, Išleido katalogą ir įsigijo paveikslą. Žinoma menotyrininkė, ekspresionistų mecenatė Rosa Schapire irgi įsigijo Segalo paveikslą, kurį padovanojo Eseno muziejui. 1922 m. užsimezgė ryšiai tarp progresyvių Dresdeno ir Reino krašto dailininkų. Diuseldorfo menininkų susivienijimas „Jaunas Reino kraštas“ (vok. Junge Reine Land) ir Berlyno „Lapkričio grupė“ (vok. Novembergruppe) organizavo tarptautinę parodą, joje Segalas rodė šešis kūrinius. Be tapybos ant drobės vokiškuoju laikotarpiu Segalas kūrė daug grafikos. Tarp 1917 ir 1921 metų jis išleido tris grafikos albumus. Pirmąjam albumui pratarmę parašė žymus dailės istorikas Vilis Grohmanas (Will Grohmann), o kitiems dviems Dresdeno valstybinio muziejaus direktorius Paulis Ferdinandas Schmidtas (Paul Ferdinand Schmidt).
1922 m. Segalas su pirmąja žmona Margarete Quack persikėlė į Berlyną. 1923 m. pabaigoje jie persikėlė į Braziliją. Čia drauge sutuoktiniai pragyveno neilgai. Neprisitaikiusi prie gyvenimo San Paule Margaretė grįžo į Vokietiją. Išsiskyręs su ja 1925 m. Segalas susituokė su Jenny Klabin, turtinga paveldėtoja. 1926 m. Berlyne Neumann-Niuredorf galerijoje Segalas pirmą kartą parodė Brazilijoje sukurtus kūrinius. 1928 m. Segalas vėl gyveno Europoje, daugiausiai Paryžiuje, pradėjo kurti skulptūras.
1932 m. jis galutinai įsikūrė Brazilijoje, San Paule pasistatė dirbtuvę. 1943 m. buvo surengta didelė Segalo paroda Rio de Žaneire, o 1951 m. retrospektyva San Paulo dailės muziejuje. Segalas buvo entuziastingai priimtas San Paulo menininkų aplinkoje. Jo parodos sulaukė daug žiūrovų ir spaudos dėmesio. Dailininkas daug prisidėjo prie modernaus meno pripažinimo Brazilijoje. 1937 m. įsitvirtinus profašistinei diktatūrai, kuri įtvirtino antisemitinę imigracijos politiką Segalas dalyvavo antinaciniuose judėjimuose.
1933 m. atėjus nacionalistams į valdžią Vokietijoje Segalo kūriniai, kurie buvo viešose kolekcijose, buvo įtraukti į „Išsigimusio meno“ (vok. Entartete Kunst) sąrašus.
Segalas mirė 1957 m. rugpjūčio 2 d. savo namuose San Paule nuo širdies ligos.
Po mirties buvo surengtos jo kūrybos retrospektyvos Venecijoje, Barselonoje, Madride, Paryžiuje, Briuselyje, Amsterdame, Niurnberge, Osle, Diuseldorfe, Berlyne, Zalcburgas.
2019 m. lapkričio 20 – 2020 kovo 1 paroda “Brazilijos modernistas iš Vilniaus: Lasario Segalo sugrįžimas” buvo rodoma Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre.
Vilniuje gimęs Segalas anksti išvyko į Vokietiją ir tapo svarbių modernizmo krypčių puoselėtoju. Tačiau penkiolika metų praleistų žydų bendruomenėje ir vėlesnis apsilankymas gimtajame mieste, paliko ženklų pėdsaką jo pasaulėjautoje ir kūrybos motyvuose. Tai pažymi ir pats Segalas ir beveik visi rašę apie jo kūrybą.
Sagalas rašė: “Vilnius mano gimtasis miestas […], visada liko mano atmintyje, o jame patirti įspūdžiai ilgus metus atsispindėjo mano darbuose”.
Jau patys pirmieji Segallo kūrybos tyrinėtojai P.F. Schmidtas ir R. Schapire analizuodami dailininko darbus jo individuaybės šaknų ieškojo Vilniuje patirtuose išgyvenimuose žydų gete, sunkiame, skurdžiame kasdieniniame gyvenime, religingume ir chasidų mistikoje. R. Schapire taip recenzavo 1920 m. Hageno muziejuje surengtą Segalo parodą: „Ir vėl Rytai mums padovanojo didį kūrėją. Lasaris Segalas neturi Kandinskio rafinuotumo ar Chagallo žemiškumo ir fantastikos. Jo kūriniuose gryniausią išraišką tapybiškai įgavo melancholiška mistinė Dostojevskio gaida. Jis veda mus į šešėlių pasaulį, kaip lunatikai traukia pro mus vyrai, moterys, vaikai, elgetos, aklieji, paklydėliai, skurstantys, prislėgtieji, gyvenimo atstumtieji. Per didelės galvos, baimingai išplėstos akys, skausmingai suspaustos lūpos, mažytės rankos išreiškia vaiduoklišką būtį. Materialumas išnyksta linijų jėga, tamsių spalvų skambesys išreiškia dvasines būsenas. “
Vienas svarbiausių Vilniui skirtingų Segalo kūrinių – 1921–1922 m. sukurtas penkių ofortų aplankas „Vilniaus atminimui 1917“, išspausdintas 40 egzempliorių tiražu. Su Vilniumi susiję ir daug kitų ankstyvesnių ir vėlyvesnių Segalo paveikslų sukurtų ne tik Vokietijoje, bet ir Brazilijoje.
Segalo Vokietijos periodo kūriniuose yra daug bendrumo su kitų pirmosios ir antrosios kartos ekspresionistų, ypač su Karlo Schmidt-Rottluffo, Conrado Felixmüller, Ludwigo Meidner, Willy Jaeckel kūryba.
Brazilijoje šalia dramatiškų ekspresionistinių paveikslų Vilniaus ir emigrantų keliones laivu motyvais gimsta ir eilė modernių, bet tuo pačiu kupinų gyvenimo džiaugsmo kūrinių.
Mums Segalas – svarbus ne tik kaip vienas Europos ir Brazilijos modernizmo klasikų, bet ir tuo, kad jo kūryboje įkūnyta dramatiška Vilniaus praeities atmosfera.
Po vyro mirties jo žmona Jenny ėmėsi misijos išsaugoti ir gausinti vyro kūrybinį palikimą. Su sūnumis 1967 m. įkūrė Lasario Segalo muziejų San Paule (Sao Paulo: Museum Lasar Segall).
Jame saugoma didžioji kūrybinio palikimo dalis.
Prof. dr. Raminta Jurėnaitė
