Laurušavas

Laurušavas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje svarbus kaip stačiatikybės, vėliau – kaip Unitų bažnyčios centras. Manoma, kad XIII a. viduryje įkurto vienuolyno steigėjas – Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus, stačiatikių vienuolis Vaišelga (Vaišvilkas). Galbūt jis čia kurį laiką gyveno, o vienuolynas buvo pavadintas steigėjo vienuoliniu – Lauryno – vardu.

XIII–XVI a. Laurušavo vienuolynas, remiamas įtakingų giminių (Chodkevičių ir Chreptavičių), buvo svarbus stačiatikių dvasinės kultūros centras. Čia XIV a. buvo sukurta ankstyviausia žinoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija. Po Brastos bažnytinės unijos vienuolyną perėmė bazilijonai. 1834–1836 m. Rusijos valdžia bazilijonų vienuolyną uždarė, jo pastatai neišliko.

Laurušavo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) cerkvė pastatyta 1768 m. (kitais duomenimis, 1768 m.) kaip unitų šventovė. XIX a. pirmoje pusėje ji perduota stačiatikiams, perstatyta XIX a. pabaigoje. Cerkvės viduje yra vertingas Šv. Eliziejaus Laurušaviečo, pirmojo Laurušavo vienuolyno vyresniojo (ir spėjamo steigėjo), gyvenusio XIII a. viduryje, atvaizdas.

Paliušytė Aistė, Vaišvilaitė Irena, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012