Laurušavas

Laurušavas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje svarbus kaip stačiatikybės, vėliau – kaip Unitų bažnyčios centras. Manoma, kad XIII a. viduryje įkurto vienuolyno steigėjas – Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus, stačiatikių vienuolis Vaišelga (Vaišvilkas). Galbūt jis čia kurį laiką gyveno, o vienuolynas buvo pavadintas steigėjo vienuoliniu – Lauryno – vardu.

XIII–XIV a. Laurušavo vienuolynas, remiamas įtakingų giminių (Chlodkevičių ir Chreptavičių), buvo svarbus stačiatikių dvasinės kultūros centras. Čia XIV a. buvo sukurta ankstyviausia žinoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija. Po Brastos bažnytinės unijos veinuolyną perėmė bazilijonai. 1834–1836 m. Rusijos valdžia bazilijonų vienuolyną uždarė, jo pastatai neišliko.

Laurušavo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) cerkvė pastatyta 1768 m. (kitais duomenimis, 1768 m.) kaip unitų šventovė. XIX a. pirmoje pusėje ji perduota stačiatikiams, perstatyta XIX a. pabaigoje. Cerkvė viduje yra vertingas Šv. Eliziejaus Laurušaviečo, pirmojo Laurušavo vienuolyno vyresniojo (ir spėjamo steigėjo), gyvenusio XIII a. viduryje, atvaizdas.

 

Parengta pagal: VADOVAS po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sud. A. Paliušytė, I. Vaišvilaitė (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012).

Baltarusija
Luarušavas
nekilnojamasis kultūros paveldas
vietovės
1200-1250
1250-1300
1300-1350
1350-1400
1400-1450
1450-1500
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.1.2. atpažinimo principas