Krāslava (Krãslava), miestas Latvijos pietryčiuose, į rytus nuo Daugpilio, abipus Dauguvos upės, prie sienos su Baltarusija; savivaldybės centras. Nuo 1559 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, nuo 1569 – Abiejų Tautų Respublikai. 1729 Krāslavos dvarą įsigijo Jonas Liudvikas Plateris (m. 1737). Platerių giminei Krāslava priklausė iki I pasaulinio karo.
XVIII a. miestą valdžiusi Platerių giminė užsibrėžė jį paversti dideliu ir svarbiu Latgalos ekonomikos ir kultūros centru. Investuota daug pinigų į prekybos skatinimą, vyko milžiniškos statybos. Plateriai sau pasistatė rūmus, biblioteką (1759 m.) šalia jų, miestelio rotušę su parduotuvėmis (1752 m.), Misionierių ordino bažnyčią (1755-1767 m.) bei keletą kitų pastatų. 1757 m. įkūrus aukštąją teologijos mokyklą, Kraslava tapo svarbiu kultūros centru.
Vienas iš svarbiausių architektų, įtrauktų į Kraslavos perstatymą, buvo Antonijus Paraka. Būtent jis suprojektavo biblioteką ir Misionierių bažnyčią. Bibliotekos fasado kolonos ir lankstyta stogo atbrailos forma – avangardiški elementai XVIII a. vidurio architektūrai, įkūnijantys tobuliausias Vilniaus baroko formas. Jam taip pat priskiriamas ir miestelio rotušės su parduotuvėmis projektas, tačiau iki mūsų dienų jis neišliko.
