Lietuvių pranciškonai 1947 m. įsigijo pramoninko Viljamo A. Rodžerso[1] statytą dvarą su parku ir įsteigė vienuolyną. Parko teritorijoje 1953 m. rugpjūčio 9-ąją Portlando vyskupas Danielius Fynėjus pašventino Marijos Lurdo grotą. Šio statinio iniciatoriumi buvo kunigas Kęstutis M. Butkevičius, kuris, pavestas vienuolyno vadovybės, rinko aukas ir rūpinosi grotos statyba.
Penkių akmeninių arkų struktūrą vainikuoja iš smiltainio išpjautas lietuviško koplytstulpio motyvas su geležiniu kryžiumi. Grotos gilumoje įkomponuota marmurinė Marijos statula atvežta iš Italijos. Nuo Marijos kojų link šv. Bernadetos statulos srūva šaltinis. Pastate įmūryta atminimo lenta, kurioje pažymėtos dvi datos – Mindaugo karūnavimas 1253 m. ir pirmos Lietuvos Bažnytinės provincijos 700 metų sukaktis – 1953 m.[2] Toks statinio apipavidalinimas turėjo priminti „tėvynės gimtuosius stogus, kurie besileidžiant saulei susilieja su banguojančiais javų laukais.“[3]
Vėliau aplink vienuolyną išaugo ištisas lietuviškas parkas. Lurdo grotą 1959 m. papildė kryžiaus keliai, dedikuoti žuvusiems už Lietuvos laisvę ir Vytauto Kazimiero Jonyno reljefas „Kovojanti ir kenčianti bažnyčia“.
Vaidas Petrulis
[1] Istorinis lietuvių Pranciškonų vienuolynas. Šv. Pranciškaus Varpelis, 1959 m. rugpjūtis, pp. 226–234, p. 228.
[2] Džiugėnas, A. Retos iškilmės Kennebunk Port, Maine. Darbininkas, 1953 m. rugpjūčio 21 d., p. 5.
[3] Nauja Marijos šventovė. Draugas, 1953 m. liepos 28 d., p. 3.
.jpg){kind=link}