Klecko istorija mena ankstyvuosius amžius: čia gyventa baltų genčių, X—XII a. Kleckas buvo dregovičių genties sostinė ir pilis, 1127 m. šaltiniuose minimas kaip kunigaikštystės centras. Nuo XIV a. pirmosios pusės priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1401 m. Vytautas Didysis Klecką skyrė valdyti savo broliui Žygimantui Kęstutaičui. XVI a. pradžioje miestą ir jo apylinkes siaubė totoriai. 1506 m. rugpjūčio 5-ąją, Marijos Snieginės dieną, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalka Mykolas Glinskis prie Klecko pasiekė įspūdingą pergalę prieš totorius — sutriuškino tris kart didesnę priešų kariuomenę. Šiam laimėjimui atminti Mikalojus Radvila Juodasis Vilniaus priemiestyje fundavo bažnyčią, skirtą Marijai Snieginei ir Lietuvos globėjui šv. Jurgiui.
Nuo XV a. Kleckas buvo valdančiosios dinastijos nuosavybė. 1551 m. Žygimantas Augustas jį padovanojo Mikalojui Radvilai Juodajam. Nuo tada Radvilos Klecką valdė apie 400 metų. 1652 m. jam suteiktos miesto savivaldos teisės ir herbas. XVII a. Kleckas buvo gana didelis miestas su pilių kompleksu ir gynybine sistema bei bažnyčiomis. Aukštutinės pilies vietą šiandien žymi gerai išsilaikęs piliakalnis (XI—XVII a.). XVII a. viduryje miestą nusiaubė ir sudegino Maskvos kariuomenė, per Šiaurės karą (1706 m.) Klecką sudegino švedai.
Pirmoji katalikų Švč. Trejybės bažnyčia Klecke pastatyta 1450 m. Mikalojus Radvila Juodasis tapęs evangeliku reformatu, ją perdavė protestantams. XVI a. pabaigoje jo sūnus Stanislovas grąžino bažnyčią katalikams. Radvilų iniciatyva, Klecke įsikūrusiai žydų bendruomenei, buvo pastatyta ir Didžioji sinagoga (1796 m.) su Radvilų herbais frontone.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis maršalka Stanislovas Kazimieras Radvila 1683—1684 m. fundavo dominikonų vienuolyną ir pastatydino jiems naują mūrinę Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. 1784 —1810 m. už bažnyčios pastatytas dviaukštis mūrinis vienuolynas, kuriame nuo 1795 m. veikė bajorų mokykla. XIX a. vienuolynas uždarytas, bažnyčia paversta cerkve. Sovietmečiu, XX a. 7-ajame dešimtmetyje, uždaryta ir cerkvė, 1994 m. šventovė grąžinta stačiatikių bendruomenei. Buvusiame vienuolyne dabar yra gyvenamasis namas.
Liškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
.jpg){kind=link}