Lauknos (vok. Lauknen, nuo 1938 m. – Hohenbruch) yra gyvenvietė Mažosios Lietuvos žemumos pietuose, apie 10 km į rytus nuo Kuršių marių, Lauknės (dab. Rževkos) upės kairiajame krante. Čia 1850 m. stovėjo medinė bažnyčia, o 1905 m. pastatyta nauja. Lauknų parapinės bažnyčios mokytojas Jurgis Lapaitis kartu su K. Butkeraičiu iš Pašyšių (Šilutės apskritis) ir E. Danaičiu iš Užrudžių (Piliakalnio apskritis) 1879 m. parašė pirmąjį atsišaukimą dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas. 1871 m. vokiečių statistikos duomenimis, iš 18236 lietuvių vaikų, priimtų į pradžios mokyklas, vokiškai kalbėjo 8161 vaikas, o kiti 10075 vokiškai nemokėjo. Atsišaukimo autoriai nutarė prašyti karaliaus, kad visas tikybos kursas lietuvių vaikams būtų dėstomas lietuviškai. Po šiuo raštu pasirašė: Ragainės apskrityje – 4400, Tilžės – 3700, Šilokarčemos (Šilutės) – 3000, Piliakalnio – 400, Įsruties – 90, Stalupėnų – 20 žmonių. Tarp pasirašiusiųjų buvo 9 mokytojai, 1 vyskupas ir 5 kunigai. 1879 m. gegužės 11 d. J. Lapaitis raštą su 17000 parašų nusiuntė karaliui. Buvo leista mokyti tikybos lietuviškai. J. Lapaitis 1896 m. balandžio 21 d. nuvykęs į Berlyną su deputacija, įteikė karaliui naują peticiją su 27773 parašais. Laimėta tik tiek, kad karalius pažadėjo imtis darbų padėtį pagerinti, bet pažado neištesėjo. 1892 m. Tilžėje įsikūrusi Lietuvių rinkimo draugija iškėlė kandidatu į valstybės (Vokietijos) seimo deputatus nuo Lauguvos ir Vėluvos apskričių J. Lapaitį, bet jis surinko 116 balsų, o jo konkurentas baronas Gustedtas – 7186. Tais pačiais metais J. Lapaičio kandidatūra buvo iškelta (1893–1898 m. periodui) Tilžės ir Lankos apskrityse. Deja, išrinkti buvo dvarininkas Veisas ir pirklys Zandenas.
Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).
