Kaukėnai (vok. Kaukehmen, nuo 1938 m. – Kuckerneese) – miestelis, įsikūręs Nemuno žemupyje. Vietovė minima XIII a. 1547 m. čia jau buvo parapija, prie bažnyčios veikė mokykla. Bažnyčia rekonstruota 1612 m. (perstatyta 1644 m. ir 1708 m.). 1897 m. Kaukėnų apylinkėje buvo 28,4 proc. (2000) lietuvių parapijiečių, 1912 m. – 10,5 proc.
1549–1583 m. lietuvių kunigu čia tarnavo vienas iš lietuvių raštijos pradininkų Aleksandras Raduinionis (Rodūnonis) tėvas, kilęs, kaip spėjama iš Rodūnios. Baigė Karaliaučiaus universitetą. Mirė 1583 m. Kaukėnuose. Apie 1550 m. gimė Aleksandras Raduinionis (Rodūnonis) sūnus. Nuo 1583 m. jis buvo Kaukėnų lietuvių kunigas, rašė ir vertė giesmes, tikrino Jono Bretkūno „Postilės“ ir Biblijos vertimų rankraščius. Mirė 1591 m. (ar 1592 m.).
1748–1749 m. Kaukėnuose kunigavo giesmių vertėjas Jonas Berendas, kilęs iš Dumnavos (prieš tai – kunigo padėjėjas Enciūnuose 1720–1723 m., kunigas Katyčiuose 1723–1728 m.). Eiliavo įtaisėgiesmes. Mirė Kaukėnuose 1749 m. spalio 1 d.
Nuo 1783 m. iki mirties 1824 m. čia gyveno lietuvių kultūros puoselėtojas, Kaukėnų klebonas Kristijonas Dovydas Vitikas. Jis rinko dainas Liudviko Rėzos leidiniui „Dainos“.
1784–1791 m. K. D. Vitikas buvo priglaudęs giminių iš Rasytės atsiųstą našlaitį Liudviką Rėzą, būsimąjį lietuvių kultūros veikėją ir mokė jį lotynų kalbos. Po konfirmacijos berniukas pasisakė savo globėjui ateityje norintis studijuoti Karaliaučiaus universitete. Kadangi K. D. Vitikas turėjo didelę šeimą, o jo pajamos buvo menkos, jis negalėjo paremti Liudviko. Todėl per pažįstamus įtaisė jį Karaliaučiaus Lebenichto beturčių namuose, kad galėtų mokytis toliau. Beje, K. D. Vitiko žmona buvo L. Rėzos motinos sesuo.
1875 m. Kaukėnuose mirė lietuvių raštų autorius Karolis Leopoldas Frydrichas Neisas.
Kaukėnų spaustuvės leido lietuvių knygas Mažajai Lietuvai: J. H. Lėmano (veikė 1872–1889 m., išleido 10 knygų) ir R. Vyskės (veikė 1868–1872 m., išleido 3 knygas), 1861–1862 m. ėjo laikraštis „Kaukehmer Wochenbote fuer die Litauische Niederung“.
Kaukėnų vyskupas Denukaitis 1902 m. Rytprūsių provincijos sinode ryžtingai pasisakė prieš lietuvių kalbos draudimą bažnyčiose. Valdžios atstovas teigė, kad lietuviams ir taip daug duota, kad jokios vertės neturinti jų kalba jau miršta. Denukaitis nusistebėjo, jog lietuviai vis dar į bažnyčią eina, nors kunigai jiems priešais stojas. Vyskupas Gudas iš Tilžės tuomet pasiūlė padidinti algas jauniems kunigams, kurie kalba dviem kalbom. Pasiūlymas buvo atmestas, tačiau balsų dauguma buvo rekomenduota rengti daugiau lietuvių kunigų.
Lietuvių rinkimo draugija Tilžės ir Lankos apskrityse 1912 m. kandidatu į seimą iškėlė Kaukėnų ūkininką Mikelį Reidį ir aktyviai ėmėsi rinkimų kampanijos, vadovaujamos K. Urėdaičio. Viename atsišaukime rašoma: „Lietuviams Tilžės bei Pakalnės valsčių! Broliai lietuviai <…> Pereitus metus mes buvome po apykunyste vokiškų konservatyvų <…> Sulaukėm apribavimų mūsų brangiosios kalbos laisvės. Sulaukėm taip pat didesnę mokesčių naštą. Ar norim ir toliaus vokiškai konservatyvų partijai vergauti? Tegul <…> duoda savo balsus visi piniguočiai, didpirkliai, fabrikantai <…> ponui dvarininkui Roppui <…> Rinkim sau užtarėją <…> mūsų brolį Mikelį Reidį iš Kaukėnų. Mūsų kandidatas žino <…> kas ūkininkui, amatininkui ir darbininkui iškadinga…“
Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).
